Slow motion technika šiandien dažniausiai naudojama pakartoti įspūdingiausius sporto renginių momentus, užfiksuoti stebinančius kasdienybės fenomenus (krintantį vandens lašą) arba įvertinti kriminalinę veiką. Iš visų trijų galima sudėti spektaklio tai, ką reikia lėtinti, –įspūdingus ir drauge kasdieninius kriminalus darbo vietoje (arba lašą, kuris nulašėjo, ir apie jį buvo pranešta).
Dramaturgiškai puikiai išvystytoje spektaklio pradžioje (dramaturgai – Michał Buszewicz, Anna Smolar) daug laiko skiriama tam, kad paaiškėtų, jog čia visiems gerai žinomas Menininkas A (aktorius Martynas Nedzinskas) ir visiems gerai nežinoma Menininkė B (Miglė Polikevičiūtė) dirbs prižiūrimi intymumo koordinatoriaus (Gediminas Rimeika), siekiant A sugrąžinti į meno rinką po #Metoo. Čia bus dirbama pagal tam tikras asmeninio atstumo, pagarbos kitam, tiesos sakymo ir balso nekėlimo taisykles. Menininkai ir kuratoriai matuojasi distanciją, kaip arti leidžia prie savęs priartėti. Visi čia – pabrėžtinai šalti, sutvardyti, susivaldę ar susiėmę. Labiau schemos, nei žmonės, labiau eksperimento triušiai, nei individai su kraujotakomis.
Įdomiausia iš jų – Miglės Polikevičiūtės Menininkė B, susisegusi savo gyvybę marškiniais, aiškiai ir be emocijų dėstanti savo profesinio bendravimo anatomiją ir susiskliaudusi iki mane galima liesti čia, o negalima – čia. Nors ir suskliausta, ji yra šio spektaklio grynas oras, kurį norisi lėtinti ir didinti, kad įkalbėtų tau savo tvarką pasaulyje, nes jos tvarka – vienintelė originali, nustebinanti ir neatkartojanti medijose nugrotų natų.
Dramaturgiškai nykiausia, nors visuomeniškai teisinga linija tenka aktorės Gailės Butvilaitės Nepakviestai Menininkei: čia sugrūdamos visos tvarka bus, moterys parodys, reikalaujam atsiprašymo ir kitos judėjimo #Metoo aktualijos. Toji, kuri Nepakviesta, pasakoja, kaip buvo su juo; užverčia internetiniais komentarais, kliūvančiais #Metoo aukoms; atgailauja, užjaučia ir nenori gadinti jam gyvenimo. Galiausiai priverčia galerijos direktorių (akt. Rytis Saladžius) sulėtintai simuliuoti judviejų prasilenkimą koridoriuje ir užtvirtina tik n-tąjį dublį, kuriame vyras žvelgia į moterį, tardamas atsiprašau, aš nežinojau, kaip tave palaikyti. Taip pamažu labai įdomi pradžia virsta socialiai teisinga, tačiau meniškai apmaudžia pabaiga.
Aktorine prasme įspūdinga vyriškoji spektaklio trijulė (Nedzinskas, Saladžius, Rimeika) veikia lyg užtylinta, sakytum, ištrintais veidais. Galbūt režisūriškai tai būtų įžvalgus sprendimas, tačiau pojūtis atvirkščias: regis, jie čia tiktai trinasi, atsispindi veidrodžiuose, būna svarbūs ir gražūs šviesose, filmuojasi, ką nors pasiunčia, ko nors neatsimena, kokiai nors jai nenori mokėti tiek, kiek mokėtų jam. Visų jų retorika, nenusileidžianti į gyvenimą, bet išliekanti medijų schemose, nori nenori įveda tylų ir neįkyrų atsiprašau už Vaitkaus, Barto, Gasiūno ir kitų jų nepateisinamus poelgius. Taigi, toks tas mažutis sorry vietoj galimo lygiaverčio, įvairiabriaunio moters ir vyro dialogo.
Stebint spektaklį, kyla klausimas, ar kūrėjai, labai laiku ir vietoje bendromis jėgomis atradę temą, ryžtasi tik žiniasklaidos citatų pakartojimui? Juk scenoje regime visas konfliktinės situacijos puses (tą, kuris priekabiavo, tą, prie kurios priekabiavo, naują pareigybę, kuri sukurta saugoti nuo priekabiavimo, naują menininkę, kuri bando dirbti su priekabiautoju, ir t. t.). Taigi, laukas pilnas karių, kuriuos galima išleisti į susidūrimą. Tačiau vietoj naujo žvilgsnio į skandalo užrašus regime įvairių pozicijų reziumė: spektaklį baigianti monologų serija tvirtina sociumo suformuotus šablonus ir išleidžia žiūrovą be gilesnio supratimo (štai menininkas A išsisuka su Kaip aš turėjau pasielgti? Lygiai taip pat būtų pasielgęs kiekvienas iš jūsų!).
Išryškėja didžiulė bėda: mūsų sociume kiekvienas #Metoo yra trumpo galiojimo – gyvas tik tol, kol to nori medijos. O realybėje priekabiavusių maestro tipo lyderių, kitaip nei Menininko A, net nėra kur grąžinti – medijų sirenoms pritilus, mestelėję trumpą komentarą, jie sugrįžta į sistemas, ir sistemos gyvuoja toliau. Tiesa, tai nėra palaikymo ir rūpestingumo kultūra, apie kurią kalba režisierė. Tai labiau kas buvo, pražuvo, arba o toliau tyla kultūra.
Iš tiesų vertingas klausimas, kurį iškėlė spektaklis, man buvo vienas: o kaip gyvena Lora Kmieliauskaitė? Lora arba visos jos, kukliai šešėliuojančios į #Metoo skandalus įsivėlusių vyrų gyvenimuose? Įspėjus, jog bet koks panašumas į realius asmenis yra visiškai atsitiktinis, spektaklyje ima sproginėti sakinys: Jei būčiau jo žmona, ir vyras mano taip pasielgtų...
Į kamerą pasisuka Loros akys, kurioms vienintelėms čia leidžiama jausti. Jausti Barto istoriją, jausti nesidemonstruojant, tik žvelgiant ir įsupant žiūrovą kaip žuvį į gilų, šią akimirką tamsų ir vėsų vandenį. Toks kontekstiškai taiklus dokumentinio veido įtraukimas į spektaklį atveria naują teatro veikimo dimensiją: teatras tampa socialiai jautrus ir imasi į dienos šviesą atgręžti veidus, kurie #Metoo išgyvena iš viešai neaptarinėjamos perspektyvos. Kaip svarbu tai pamatyti mums, aptarinėtojams.
Jei turėsite laiko, paklausykite Małgorzatos Penkallos „Back in the Frame“: tai – šio spektaklio daina, kurią lyg tarp kitko sudainuoja Miglė Polikevičiūtė. Šį fantastišką kūrinį, skaidrų Miglės balsą, gruodžio tamsoje čežantį miestą už vitrininių NDG langų ir Loros akis galima kartotis visą spektaklį... jei netyčia apimtų noras pagreitinti visa kita.
