Juozas Marcinkevičius, žinomas teatro ir kino aktorius, daugiau nei 40 metų atidavęs Lietuvos lėlių teatro puoselėjimui, 1979-2019 m. dirbęs aktoriumi Vilniaus „Lėlės“ teatre, sukūręs vaidmenų daugiau nei 30-tyje spektaklių, o 2004-2019 m. ir vadovavęs „Lėlės“ teatrui. Vadovaudamas teatrui J.Marcinkevičius inicijavo ir įgyvendino daug Lietuvos lėlių teatro istorijai reikšmingų projektų: Lietuvos lėlių teatro 60-mečio minėjimą ir istorinio spektaklio „Silvestras Dūdelė“ atnaujinimą; socialinį kultūrinį projektą „Teatras „Lėlė“ – Rytų Lietuvos vaikams“; edukacinį projektą „Vilniaus teatro „Lėlė“ spektakliai Trakų pilyje“; kultūrinę – edukacinę programą „Diena su Lėle“ Lietuvos regionų vaikams“. J.Marcinkevičius iniciavo tarptautinį Stasio Ušinsko marionečių festivalį; nuo 2014 m. J.Marcinkevičius dalyvaudavo Vilniaus Santaros klinikų Vaikų Onkohematologijos skyriuje rengiamame socialiniame projekte „Gėrio menas“.
J.Marcinkevičius inicijavo „Gyvojo lėlių muziejaus“ įkūrimą Vilniaus teatre „Lėlė“.
Reikšminga J.Marcinkevičiaus veikla ir tarptautinėse kūrybinėse organizacijose. Jis buvo vienas iš Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS steigėjų 2001 m. ir aktyvus jos narys, bei Valdybos narys. Nuo 2004 m. buvo ir Tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA Lietuvos centro narys.
J.Marcinkevičius nuo 2015 m. aktyviai dalyvauja Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio veikloje. 2017 – 2019 m. jis taip pat buvo LR Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno įstaigų Tarybos nariu. Aktoriaus kultūrinė meninė veikla anksčiau buvo įvertina LR valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2012 m.), Vilniaus miesto Šv. Kristoforo statulėle „Už kūrybingos visuomenės puoselėjimą“ (2010 m.). Juozo Marcinkevičiaus pastarųjų dešimties metų veiklos indėlis kultūrinėje ir meninėje srityse svariai prisidėjo prie aktualaus lėlių teatro kultūros plėtojimo. 2022 m. J.Marcinkevičius apdovanotas aukščiausiu LR Kultūros ministerijos apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
J. Marcinkevičiaus kandidatūrą iškėlė Lietuvos teatro sąjunga, už ją vienbalsiai balsavo Kauno valstybinio muzikinio teatro, Šiaulių dramos teatro, Panevėžio dramos teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Jungtinio skyriaus, Teatro veteranų, teatrologų-muzikologų skyrių delegatai bei nepriklausomai dalyvavę nariai.
Ilgametis Teatro sąjungos pirmininkas Jonas Ramutis Rimeikis džiaugiasi sąjungos vairą atidavęs į patikimas rankas. Lietuvos teatro sąjungai jis vadovavo nuo 2011 m. lapkričio 28 d., kuomet Teatro sąjungos suvažiavime Kauno dramos teatre buvo išrinktas Lietuvos teatro sąjungos pirmininku.
1972 baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1972–92 ir nuo 2001 vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (iki 1998 Lietuvos akademinis dramos teatras). 1976–91 Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų liaudies teatro režisierius. 1992–2001 dirbo Kultūros ir švietimo ministerijos Menų departamento (nuo 1997 Menų skyriaus) Teatro sektoriuje (1994–97 vadovas).
Sukūrė vaidmenų: Laurynas (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“), Gregersas (H. Ibseno „Laukinė antis“, abu 1973), Gediminas („Sodybų tuštėjimo metas“, 1975, pagal J. Avyžių), Slenderis (W. Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Malakauskas (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, 1979), Vaitiškis („Paskendusi vasara“, 2001, pagal M.Katiliškį), Barzdyla (M.Ivaškevičiaus „Išvarymas“ 2011), Kapitulos maršalka (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, 2012), Filosofas „Kosmosas+“ 2014), Jakobas („Intymūs pokalbiai,“ pagal I. Bergmaną), Leonas (Agnesės Rutkēvičos „Gyvūnas Ku kū), abu 2016).
Režisavo dramos spektaklių Lietuvos teatruose (J.Erlicko „Pakeleivingi“, 1993; S. Shepardo „Proto melas“, 1994; F.Veberio „Vėpla“, 1998; J.Crowellio „Valanda ir visas gyvenimas“, 2000; O.Záhradniko „Solo laikrodžiui su gegute“, 2001; „Miškais ateina ruduo“ 2004, pagal M.Katiliškį; „Tamarikso žydėjimas“, 2006, pagal R.Šavelį; E.de Filippo „Mano šeima“, 2008; P.Gladilino „Iš miglos išniro angelas“, 2009. Televizijos spektaklių (K.Būgos, M.Palionio „Dėdė atvažiavo“ 1997; P.Pundzevičiaus‑Petliuko „Velnias ne boba“ 1998; V.Adomėno „Svetimos plunksnos,2000). Parengė apie 300 literatūros ir muzikos programų. Dirbdamas Lietuvos teatro sąjungoje inicijavo ir surengė daug jaunųjų ir teatro veteranų kūrybinių vakarų, kūrybinių dirbtuvių Lietuvos teatro sąjungos vasaros stovykloje „Žaldokynė“ Šventojoje, populiariais tapusius video projektus „Teatro elitas“, „Jų balsai“, „Kūrybiniai susitikimai“, teatrologų kūrybinių portretų spaudoje apie Lietuvos teatro sąjungos narius sukūrimą ir publikavimą ir t.t.
Esminė J.R.Rimeikio veiklos konstanta – visi Lietuvos teatrai ir jų kūrėjai – turi būti matomi ir girdimi viešoje erdvėje. Jo iniciatyva eilę metų buvo tęsiama žurnalo „Lietuvos scena“ veikla, aprėpianti visų šalies teatrų veiklą, publikuojanti žinomų aktorių kūrybinius portretus, suteikianti galimybę publikuoti tekstus regioninių teatrų teatrologams ir muzikologams. Net karantino metu vyko aktyvių virtualių projektų sklaida, pristatanti teatrų kūrybinę veiklą, aktorių individualias kūrybines intencijas. Lietuvos teatro sąjungos socialinių tinklų paskyros buvo itin populiarios tarp žiūrovų. Įgyvendinti projektai, tokie kaip „Teatro elitas“ tapo svarbiais LRT ir kitų TV transliacijų objektais, minint Lietuvos teatro aktorių jubiliejus, ar atsisveikinimo datas.