Lina save laiko lietuve ar žemaite, ar turi savo sutuoktinio dailininko sukurtų portretų? Ar mėgsta gaminti savo pagautą žuvį? Kas yra šeima, Dievas ir jausmai aktorės gyvenime? Į šiuos ir kitus klausimus aktorė atsako publicistui ir rašytojui, Kudirkos premijos laureatui Svajūnui Sabaliauskui, kuris tęsia pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.
– Mieloji Lina, gimei Dūkšte, Ignalinos rajone, augai Telšiuose, Žemaitijos sostinėje. Tai labai skirtingi regionai. Save laikai žemaite ar aukštaite? Kuo skiriasi žemaitis ir lietuvis?
– Tiesa, gimiau Dūkšte ir kūdikį tėveliai išsivežė į Žemaitiją. Telšiuose augau, baigiau vidurinę ir išvykau studijuoti į Vilnių. Į žemę atėjau vienoje gražiausių Lietuvos vietų – šimtų ežerų krašte, formavausi ir lavinausi Žemaitijoje, laimingas vaikystės vasaras leidau pas senelius Tolimėnų kaime prie Salako ir Bugiedos kaime Dzūkijoje, prie Nemuno. Dažnai važiuodavom prie jūros į Palangą, Nidą, stovyklas Giruliuose. Visur gavau svarbių gyvenimo pamokų, į visas jas kone kasmet grįžtu.
Ko gero, kalvotoji Žemaitija dovanojo užsispyrimą, tvirtumą ir valią, Aukštaitijos ežerai grožį, gerumą ir ramybę, o klajodama dzūkiškuose pušynuose suvokiau, kad galima siela matyti, girdėti, kaip medžiai ir paukščiai kalba. Tenai trapu, svajinga, gilu, dvasinga, tenai didybė, virpėjimas ir vėl tyla.
Esu lietuvė, labai myliu ir laikau savais visus kampelius, prie kurių prisiliečiau aš ir mano giminės žmonės. Žinau tikrai — esu turtinga!
Kuo skiriasi žemaitis ir lietuvis? O, taip, jie labai skiriasi. Vaidinimų metu nelengva prajuokinti žemaitį, bet, jei jau prajuokinai, juoksis ilgiau nei lietuvis! Ir sumeluoti žemaičiui sunkiau...
– Pamenu, kažkada pasakojai, kad vaikystėje režisuodavai kieme vaidinimus. Vienas labiausiai įstrigusių, kad vaidinote epizodą, jog čigonė pavogė vaiką. Kokius dar spektaklius statydavote?
– Vaidinimai kieme – jau tolokai pažengęs etapas. Buvo dar ir vaikų darželis, kada susakydavau visų vaikų tekstus, kuriuos jie pamiršdavo, negalėjau kitaip, buvau visų renginių konferansjė. O dainos visu balsu su lopšelio auklėtoja: „Sėsk brangioji ant suolelio, pažiūrėk į akeles...“! Dar mūsų pačių organizuoto lėlių teatro pasirodymai pradinės mokyklos klasėse – lėles irgi patys darėmės papjė mašė technika. Žinoma, ir „kiemo teatras“. Kompiuterių nebuvo, tik buvo milžiniškas saviraiškos, kūrybos poreikis.
Statydavom ir vaidindavom viską, ką tuometinis mūsų intelektas „išnešdavo“, ką močiutės buvo papasakojusios, ką buvom perskaitę. Suprantama – romantika! Kai neseniai lankiausi dailės parodoje, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje „Laukinės sielos Baltijos šalių simbolizmo dailė“, supratau iš kur to meto idealizmas, romantika... Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai audrino vaizduotę, skatino kūrybinę saviraišką ir mes vaikai, paaugliai vaidinom apie tai, kas buvo gražu, ką siela šaukė.
– Bet pasirinkai ne režisierės, o aktorės kelią. Pradžių pradžia – Žemaitės dramos teatre. Tad prisiminkime tavo kelią į profesionaliąją aktorystę.
– Niekada ir negalvojau tapti režisiere. Nors „kiemo teatrui“, mokyklos teatriniams sambūriams, vadovavau aš! Beje, režisūrines ambicijas visiškai patenkinau statydama 100-dienio spektaklius mokyklose, jau dirbdama teatre Šiauliuose. Šiaulių Valstybinėje kolegijoje – režisuoti spektakliai, organizuota daugybė renginių – tai nemenkas mano gyvenimo etapas.
Na, o pirmoji rimtesnė pažintis su scenine vaidyba įvyko Telšiuose – vaikų dramos būrelyje, žymiajame Žemaitės dramos teatre. Pasislėpus teatro balkone stebėjau ne vieną kultūros mokyklos repeticiją. Vadovavo tada teatriniam kursui šviesios atminties aktorius ir režisierius S.Kavoliukas. Jis mane, tuometinę dešimtokę, paakino važiuoti į konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, organizuojamus parengiamuosius kursus, patarė skaityti senelio K.Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą“, V.N.Dančenkos, M.Knebel veikalus ir rimtai rengtis stojamiesiems egzaminams Vilniuje.
– Sakei, kad dėstytoja Irena Vaišytė yra sakiusi, jog „jei gali nevaidinti – nevaidink. Jei negali – eik ir būk aktoriumi“. Kokie buvo studijų metai ir atvažiavimas į Šiaulių teatrą 1981-aisiais.
– Šviesios atminties profesorė, viena geriausių visų laikų teatro pedagogių – Irena Vaišytė, išties buvo teisi. Tą patį dabar sakau visiems, kurie sakosi norį studijuoti aktorystę. Patikėkit, taip paprastai niekas niekada „neatmuš“ noro būti scenoje! Kai būsima specialybės dėstytoja paklausė, ką darysiu, jei neįstosiu šiemet, nedvejodama atsakiau: stosiu kitąmet, o jei ir kitais metais nepavyktų, neatlyžo profesorė, pasakiau: stosiu, kol pavyks! Ech, nebūčiau iš Žemaitijos!
Pamenu, lyg vakar tai būtų: kada iškabino trečią turą „praėjusiųjų“ sąrašą, šviesios atminties režisierė D. Tamulevičiūtė paklausė: tai ko dabar verki, juk praėjai? Verkėm visi – iš džiaugsmo tie, kurie įstojo, ir iš nuoskaudos, apmaudo tie, kuriems nepavyko. Visada, kada sunku teatre, prisimenu dešimtis merginų ir vaikinų, kurie liko už mokomojo teatro durų, kurių svajonė neišsipildė.
Ketveri studijų metai buvo ne patys paprasčiausi mano gyvenime. Įstoję jautėmės kaip liaudies artistai, o studijas baigėm kaip normalūs žali aktoriukai, kuriems pirmi dvidešimt penkeri metai teatre bus itin sunkūs, o likusieji dar sunkesni.
-
Mindaugas Rojus: „Solistui reikia dainuoti. Greitai užsimiršta tekstai, o labiausiai nukenčia balsas“
-
U.Bartoševičiūtė – apie jauno režisieriaus kontaktą su klasikine dramaturgija: „Šekspyras mano rankose atsidūrė dabar“
-
O.Koršunovas apie internete atgimstantį „Oidipą karalių“: žiūrėjome į porą konkrečių tuometinių politikų
Ketveri metai ne po mamos sparneliu, dideliame nepažįstamame mieste, kur daugybė pagundų, studijos nuo aštuonių ryto iki... po vidurnakčio, nes tik taip galėdavom gauti mokomąjį teatrą, reti grįžimai namo, nes norėjosi perskaityti viską, kas tik buvo lietuvių ir rusų kalbomis specialybės klausimais Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje. Buvo nelengva, bet labai įdomu. Dar ir dabar pamenu gerbiamų dėstytojų Irinos Jukovos, Marianos Malcienės, Vytauto Vitkausko, Juditos Angelės Ušinskaitės, Vytauto Sauleikos, Boriso Moisejevo, Aldonos Adomaitytės paskaitas ir patarimus. Individualioms paskaitoms – visada norėjosi pasiruošti puikiai, o jų buvo daug. Kai turėjau „langus“ – laisvą laiką tarp paskaitų, nesinorėjo eiti iš konservatorijos, nes čia pat už sienos skambėjo fantastiška, dabar jau žymių Lietuvos menininkų atliekama muzika.
1981 metais pagal paskyrimą atvykus į Šiaulių dramos teatrą, mane pasitiko aktoriai, šalia kurių ir kvėpuoti buvo nedrąsu – S.Paska, V.Benokraitis, P.Piaulokas, V.Venckutė, A.Simokaitytė ir visa komanda žavių prieš ketvertą metų į teatrą atėjusių I.Vaišytės auklėtinių – S.Jakubauskas, V.Kochanskytė, E.Leonavičius, S.Bareikis, O. Ditkovskis, R.Krilavičiūtė, J.Žibūda, A.Venckus. Dirbau daug, jaučiausi savo vietoj, gal todėl šiemet bus jau 40 metų, kai dirbu Šiauliuose.
– Juozo Javaičio statytame spektaklyje „Skiriama princesei“ skamba žodžiai, gal netiksliai pacituosiu: „Ką reiškia mano gyvenimas, jei aš nieko negaliu nuveikti?“. Spektaklis buvo suvaidintas daugiau nei 400 kartų. Bet pradžioje apie citatą. Kokie, tavo manymu, yra svarbiausi nuveikti darbai asmeniniame gyvenime?
– Šešiasdešimt gyvenimo ir keturiasdešimt sceninio gyvenimo metų... Sudėjus šimtas ir dar ne pabaiga. Sudėtingas klausimas. Ko gero, dar nesiryžčiau į jį atsakyti. Sudėlioti taškus ant „i“ dar ne laikas. Paklauskit po kokių dvidešimties metų.
Svarbūs sceniniai momentai paminėti šiame interviu, o ir apie visą kitą čia užsimenu.
Galiu tik pasakyt, kad dabar – mokausi būti močiute. Bendraudama su anūku, o dabar jau ir dviem, mokausi besąlygiško savęs atsisakymo, tikrumo, begalinės kantrybės (išmokau to iš mamos ir dviejų močiučių), pasitikėjimo savim, kitaip kaipgi būsi autoritetu? Atgal dovanų gaunu džiaugsmą, nenueinančią nuo lūpų šypseną, tokią tikrą nuostabą, žavintis viskuo, kas pirmą kartą. Ir tai galimybė man ir vėl pabūti laimingu vaiku.
– Dar paklausiu apie spektaklį „Skiriama princesei“. Princai keisdavosi, vieni išvyko į užjūrį, kiti „pasendavo“, o Tu vis išlikdavai princese. Spektaklis buvo tapęs Tavo vizitine kortele. Ar sunku buvo su juo atsisveikinti, juk nieko nėra amžina?
– Mano princesė – vienas iš daugiau kaip septyniasdešimt vaidmenų, suvaidintų Šiaulių dramos teatre. Vaikišką spektaklį „Skiriama princesei“ išties lydėjo neįtikėtina sėkmė. Jau po 300-ojo vaidinimo režisierius J.Javaitis yra sakęs, kad negali patikėti stulbinančiu spektaklio likimu. Keturis šimtus kartų, tai ne penki, ne penkiolika ir net ne šimtas suvaidintų kartų — kas ir šiaip labai daug vienam spektakliui! Daugiau nei ketvirtį amžiaus žaidėm, džiazavom, improvizavom scenoje, džiaugėmės interaktyviu bendravimu su žiūrovu. Bėgant metams keitėmės mes, mūsų gyvenimai įnešdami naujų atspalvių į atliekamų personažų lūpas, o personažai keitė mus, neleido meluoti ir mokė mylėti, siekti svajonės aukojant save.
Ilgą gyvenimą turėjęs vaidinimas neleido atsipalaiduoti, vertė būti pasitempusiai. Kas žavėtųsi „negražia“ princese? Ir buvau! Kiek istorijų! Ne viena karta išaugusių mažylių. Kiek jų piešinių, siurprizų, apsikabinimų, nerealių dovanų, jūra gėlių ir susižavėjusių tėvelių padėkų! Ištisa princesiška epocha! Dar ir dabar sulaukiu susižavėjusių gerbėjų kreipinio: mūsų princesė! Dėkoju likimui už šią išties karališką dovaną. Esu labai laiminga. Su Princese atsisveikinau tyliai, net nežinodama, kad tai paskutinis vaidinimas... Kaip gyvenime...
Ir jau viskas praeityje dar su 13 vaidmenų kituose vaikiškuose vaidinimuose. O buvo ir Raganėlė, Varna, Gegutė, Nykštukas, Laumė Žiaumė, Šikšnosparnis ir net Paršelis Knysliukas – Mikės Pūkuotuko bičiulis. Esu tikra vaikiškų vaidmenų ir spektaklių ekspertė. Daugybė metų kiekvieną sekmadienį pasimatydavau su mažyliais švytinčiomis ir labai laukiančiomis stebuklo akimis.
– O kokie dar spektakliai išliko širdyje? Su kokiais režisieriais ir scenos partneriais buvo įdomu dirbti, semtis patirties, pačiai tapti mokytoja?
– Keturiasdešimt sceninio gyvenimo akimirkų — Zoja, Alisa, Lolita, Violeta, Princesė, Elzevyra, Fanšeta, Sara, Tamara, Sesilė, Isočelė, Liūlė, Laima, Remarkė, Mari, Džein, Luiza, Ceitelė, Salė, Merga, Mirtis – Karalaitė, Pruezė, Laima, Berniūkštis, Moteris su žiurke, Nora, Smagutis, Gailestingoji seselė, Eilyn, Magdutė, Laumė, Balta moteris, Benadokas, Uršulė, Pšibiliauskienė, Karvė Aušrelė, Hasė, Ortenzija, Hilda, Knysliukas, Selestė, Frada... tokie mano sceniniai vardai ir tai toli gražu ne visi...
Esu ranką pridėjusi ir prie to, kad mano mokinukai, vaidinę šimtadienių spektakliuose, taptų aktoriais.
Jų daugiau nei septyniasdešimt! Kurie svarbiausi? Kaip išskirti? Pirmas, labai jaudinantis? – Zoja iš „Kurtinio lizdo“ ar dar labiau jaudinantis – Merga iš „Remygos“, nes naujausias? Princesė, nes daugiausiai kartų suvaidinta, ar Džein iš „Vienaskaitos absurdo asmens“, nes salė leipėdavo juokais iš mano prisitaikymų? Mirtis – Karalaitė „Iš gyvenimo vėlių“, nes apdovanota pagrindiniu moters prizu Šiauliuose ar Luiza iš „Aštuonių mylinčių moterų“, nes apdovanota ypatingu gerbėjų dėmesiu? Uršulė iš „Baltaragio malūno“, nes daugiausia prakaito kainavo, ar Berniūkštis iš „Miesto be meilės“, nes ašarų daugiausia išlieta? Eilyn iš „Luošio iš Ainišmano salos“, nes 39-erių suvaidinau 60-metę, o Laimą iš S.Šaltenio, V.Kanovičiaus „Katės už durų“ 37-erių vaidinau 11-liktokę? Benadokas, Pruezė, Balta moteris – vaidmenys sukurti iš nieko, autoriaus neparašyti visiški mano ir režisierių kūrybos vaisiai.
Brangūs visi, o labiausiai tas, kurio vis dar laukiu. Daugelis jų keitė mano likimą, mano pačios sutverti – mokė mane. Mokiausi ir iš kolegų: ištvermės, nuoseklumo, kruopštumo, mačiau, kaip ir mane sekė, tikiuosi, ką nors gero išmoko.
Dvidešimt septyni režisieriai rinkosi mane, lėmė mano karjerą. Kai kurie jų buvo puikūs pedagogai, kai kurie neįtikėtini savo amato meistrai, draugai, eruditai, kažkam reikėjo padėti žengti pirmus žingsnius profesionalioje scenoje, kai kurie apskritai manęs nematė. Bet buvo režisierių, su kuriais dirbom kaip lygiaverčiai kūrėjai – jie visiškai pasitikėjo manim ir priėmė tai, ką darau. Tokiais atvejais apima visiškos palaimos jausmas ir tai suprantama kiekvienam kūrėjui. Žemai lenkiuosi ir visiems jiems dėkoju!
Esu ranką pridėjusi ir prie to, kad mano mokinukai, vaidinę šimtadienių spektakliuose, taptų aktoriais. Seku jų gyvenimo kelius ir labai jais didžiuojuosi.
– Niekada nesigailėjai, kad likai dirbti Šiaulių dramos teatre, nebuvo noras kelti sparnus į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ar Miltinio teatrą?
– Teatras. Šeima. Šiauliai jau ilgus metus mano namai. Gyvenimas sudėliojo tokius algoritmus. Niekada nebūčiau norėjusi gyventi Kaune ar Vilniuje vien dėl to, kad tai puikūs miestai ir dirbti bet kokį – nemėgstamą darbą. Įsigijus aktorės profesiją labai norėjau kurti, vaidinti ir tai darau iki šiol. Dėkoju likimui už tai!
– Dirbai kolegijoje, patiko dėstytojauti. Nepasiilgsti pedagoginio darbo?
– Šiaulių valstybinėje kolegijoje dirbau bemaž ketvirtį amžiaus. Neplanuotai atsidūrusi tenai, pasilikau ilgam laikui. Dabar jau tikiu, kad nieko atsitiktinio gyvenime nebūna. Šviesios atminties mama turėjo pedagoginį išsilavinimą. Gal kokios paslaptingos jėgos ir mane pašaukė mokyti.
Pati mokiausi ir mokiau, įsisavinau daugybę dalykų, kurių nestudijavau anksčiau. Esu dėkinga šiai institucijai, kolegoms dėstytojams ir, žinoma, vadovybei – buvau šiltai priimta ir visada gerbiama.
Šiandien jau aiškiai suvokiu, kad ir aktorystė, ir dėstymas – tik priemonės, įrankiai tam pačiam tikslui pasiekti.
O dirbti su studentais buvo puiku! Buvau reikli, bet mylėjau juos ir jie daug iš manęs mokėsi. Iki šiol su kai kuriais išlikę šilti, draugiški santykiai. Buvo ir tokių studentų, su kuriais dirbome daugiau, nei galėjau sutalpinti į bet kokias programas, todėl kai kurių gyvenimai glaudžiai siejasi su renginiais ar apskritai kultūra.
Teatre man yra tekę suvaidinti ne vieną pedagogę. Kurdama pačius įvairiausius personažus pasinaudojau matytais charakteriais, elgesio štampais. Kita vertus, tai buvo puiki galimybė „išeiti“ iš scenoje kuriamų vaidmenų ir stoti prieš auditoriją paskaitos metu jau visai kitame amplua. Kartais viena po kitos einančios kelios teorinės paskaitos būdavo nemenkas iššūkis, reikalaujantis daugiau ištvermės nei įprastas, ilgai teatre vaidinamas spektaklis.
Šiandien jau aiškiai suvokiu, kad ir aktorystė, ir dėstymas – tik priemonės, įrankiai tam pačiam tikslui pasiekti. Ir vaidindama, ir bendraudama su studentais, vesdama seminarus, mokymus vaikams ar senjorams, skaitydama poezijos programas renginiuose pirmiausia dalinuosi tuo, ką gavau iš tėvų, mokytojų ir sukūriau pati, tveriu savąjį pasaulį taip, kaip jį suprantu, remdamasi pamatinėmis vertybėmis – tiesa, grožiu, gėriu ir dorove. Tai vadinu – savo keliu.
Su pedagoginiu, edukaciniu darbu neatsisveikinau. Esu kviečiama dėstyti būsimiems gidams, konsultuoti, kai kada skaitau taip mano mėgstamas etiketo paskaitas. Man tai visada buvo įdomu ir tikrai ne lengviau nei suvaidinti spektaklį.
– Tavo vyras – žinomas dailininkas tapytojas Ričardas Garbačiauskas. Sunku ar lengva dviem menininkams gyventi po vienu stogu. Beje, ar tapo Ričardas tave? Turi jo sukurtų portretų?
– Esu laiminga žmona. Turiu puikų sutuoktinį, pašnekovą, draugą ir patarėją. Man labai svarbi Ričardo nuomonė apie mano kūrybą. Gera, kai žinau, jog vaidinant, teatro salėje sėdi nuoširdžiausias mano gerbėjas ir kritikas.
Aš gi — ištikimą jo kūrybos gerbėja. Džiaugiuosi, kad nutapytą darbą galiu pamatyti pirma, o namus puošti, jei tik noras būtų, kasdien kitais vyro kurtais darbais.
Esam ne vieno kūrybinio projekto bendraautoriai.
Gyvenam darniai — rutina neslegia. Abu viską mokam ir imamės buities darbų — kas laiko turi. Kai žmogų myli, savaime suprantama dalintis viskuo, ką gyvenimas pateikia. O ir amžius ne tas, kad ko nors nepasidalintume.
Kol Ričardas manęs nebuvo tapęs, vis tiek visada daugelis tapatindavo mane su jo paveiksluose veikiančiais personažais. Niekada nemėginau ginčytis.
Turiu ne vieno dailininko pieštų portretų, akvarelių. O prieš penkerius metus gavau ypatingą dovaną — Ričardo tapytą savo portretą. 2015 metais portreto plenere modeliu jis pasirinko mane. Dvigubas malonumas buvo pozuoti dirbtuvėje, lyg ir tapti darbo bendraautore. Dabar namie kabo puikus tapybos darbas — mano portretas. Labai juo didžiuojuosi. Visada nepaprastai džiugina mylimo žmogaus dėmesys. Jaudina persipynę kūrybos ir gyvenimo keliai.
– Kaip gyvenant kartu daugybę metų išsaugoti meilę ir pagarbą vienas kitam. Sutik, žmogus be meilės yra niekas.
– Vis dar pamenu santuokos priesaikos tekstą: „...kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, — visą gyvenimą Tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“. Tai ne tušti žodžiai. Nelabai suprantu, kaip išduodamas artimas, kuris žino tavo bėdas ir džiaugsmus, su kuriuo kelies ir guli. Man niekada nenusibosta būti kartu, visada įdomu kaip Jam sekas, esu dėkinga už palaikymą visais nelengvais gyvenimo momentais. Man nesunku vardan bendrų interesų nusileisti, kažko atsisakyti — juk myli. Ir tai ne vien tuščiaviduris tekstas, Ričardas elgiasi taip pat. Mylėti — tai ne vien sakyti, kad myli, o ir daryti, veikti. Įdiegtos vertybės ir dovana iš aukščiau — gebėjimas mylėti, ko gero, ne paskutinėje vietoje.
– Žinau, kad namuose turi Bibliją ir joje ieškai atsakymų. Esi tikinti? Kada ir kaip atradai Dievą? Turiu asmeninę patirtį, kad tikinčiam žmogui gyventi lengviau, nors Dievą atradau tik prieš ketverius metus. Kokią vietą Tavo gyvenime užima Dievas?
– Biblijos, maldynai namuose – paveldas. Džiaugiuosi, kad močiutės buvo tikinčios ir mane to mokė.
Esu praktikuojanti Romos katalikė. O santykis su Dievu tikrai nepaprastas. Kad papasakočiau, kaip ir kodėl esu tokia, kokia esu – neužtektų ir didelės knygos.
Tikėjimas man svarbus. Kaip ir daugeliui, jis gelbėjo, kada gyvenimas slydo iš po kojų.
Visada domėjausi dvasinėmis praktikomis, sėmiausi tiesų iš daugelio tikėjimų. Turėjau didelę laimę keliauti Indijoje, kur suvokiau dvasingumo pirmapradiškumą. Prancūzijoje — Taizė bendruomenėje mokiausi pasitikėjimo, o Brolis Rožė labai lengvai ir paprastai, kaip tai daro tik prancūzai, aiškino svarbiausias tikėjimo tiesas.
Tikėjimas man svarbus. Kaip ir daugeliui, jis gelbėjo, kada gyvenimas slydo iš po kojų. Bet geriau su Aukščiausiuoju bendrauti iki to, kol bėda užklumpa, nes Jis gali paklausti: o kur buvai anksčiau?
Bažnyčioje jaučiuosi pakylėta ir laisva jungdamasi į bendrą maldą. Moku melstis ir tai veikia. Bet oi, koks nepaprastas kelias nueitas iki to, kol būtent taip vyksta.
– Esi skaitovė. Visiškai neseniai, karantino metu, skaitei Mariaus Buroko eilėraščius, juos galima rasti LRT mediatekoje. Esi skaičiusi Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą ir kitus poetus. Ar yra mėgstamiausias poetas ir kas poezija nūdienos pasaulyje.
– Pradėsiu nuo pabaigos. Daugelis šiandien į klausimą kas yra poezija nūdienos pasaulyje, atsakytų — niekas! Tai ne pirmo būtinumo prekė! Yra daug svarbesnių dalykų gyvenime nei poezija! Gaila! Pavydžiu jiems — jie dar tik turės puikų poezijos pažinimo momentą. Arba ne! Bet negaliu kalbėti už kitus. Pasakysiu apie save. Su poezija aš švenčiu, gedžiu, save raminu ir gydau. Tekstas išdėliotas taip, kad žodžių sąskambis per garsą — perduoda informaciją smegenims, o smegenys impulsus visai žmogiškajai sistemai. Tai šimtametės patirtys naudotos įvairiausiose praktikose mantrų, rubajatų, tankų, haikų pagalba. O mūsų katalikiškos maldos ar ne tas pat? Jose koduotas gėrio, grožio, harmonijos pradas. Argi tai ne dangiškasis maistas? Argi tai ne Mana sielai?
Nemažai mintinai moku ir skaitau didžiųjų mūsų poetų tekstų. Be tavo, Svajūnai, išvardintų — šlovinu H.Radauską, P.Širvį, V.M.Putiną, A.N.Niliūną. Skaitau ir J.Ivanauskaitę, A.Marčėną, S.Parulskį, M. Buroką. Nežinau moterų, kurioms nepatiktų A.Achmatovos, M.Cvetajevos eilės. O kur dar O.Milošas, B.Pasternakas? O mano dievinamas F.Villonas? Mėgstamiausias pirkinys knygynuose — naujos dabartinių poetų knygos.
Pirmo karantino metu, pervertus visą kalną šiandieninių poetų tekstų, atradau sau įdomius M.Buroko tekstus. Nesaldu, nesumeluota, labai tikra ir sava. Patiko. Iššūkiu pasirodė izoliacijoje, namų sąlygomis tvarkingai techniškai įskaityti ir įrašyti pasirinktas eiles.
Skirtingais gyvenimo momentais reikia skirtingų žodžių. Būna norisi, kad ištiestas poezijos sparnas trukteltų padanges ir šėliotum, siautėtum ten, kol pietų pakvies. Todėl turiu mėgstamas eiles, mėgstamus poetus pagal nuotaiką. O gal mėgstamiausias tas, kurio dar neskaičiau?
– Pakalbėkime apie pomėgius. Esi užkietėjusi žvejė. Kiek laiko skiri šiam pomėgiui. Internete (ir ne tik) galima pamatyti juokingų vaizdelių, kai moteris žiūri į daugybę vyro sugautų žuvų ir tyliai mąsto: geriau jau jis būtų savaitgalį gėręs. Klausimas ne apie alkoholį, o apie žuvį, pati valgai ją, skuti žvynus? Ir ką gamini iš jos. Receptą prašau.
– O taip. Esu ne profesionali, bet užkietėjusi žvejė. Taip tikriausia atsitiko, kai tėtis visai mažutę pirmąkart nusivedė prie Nemuno žvejot. Hipnotizavo kamštinės plūdės su paukščio plunksnele judėjimas. Nepamenu pirmo laimikio, bet tiek ir reikėjo, kad visą likusį laiką norėčiau žiūrėt į tekantį vandenį, paukščius, girdėti ateinantį lietų. Kaskart tai lyg ir pasimatymas su tėčiu.
Tiesa, pamenu pirmąją lydeką, pagautą pirmu metimu Virvytės upėje netoli Telšių. Tai nepamirštama! Visada atsikartoja tas jausmas, kai matau išplėstas vaiko akis, ištraukus pirmą gyvenimo žuvį.
Žvejoju dažniausiai vasarą, ypač atostogaudama. Mėginau ir žiemą ežeruose, jūroje plekšnes ant Palangos tilto, bet šalta. Turiu ir savąjį principą – nemėgstu gaudyti žuvų, kurių nesuvalgysiu. Gerai, kad žuvis išties dievinu ir šeimyna, bičiuliai mielai ją skanauja!
O žuvis ne tik gaudau, bet ir valau, gaminu. Kas geriau už mane tai padarys? Gaminu visas savo pagautas žuveles. Ir nepatikėsit kokia žuvis skaniausia! Aukštaitiškas ešerys, ant laužo keptas su besiriečiančia uodega! Druska, pipiras ir būtinai dar prieš pusvalandį plaukiojęs Luodžio ar Auslo ežeruose, o gal Antalieptės marelėse.
– Kokių dar pomėgių turi?
–Seniau manydavau, kad pomėgių neturiu, nes jiems paprasčiausia neturėdavau laiko, nes laisvo laiko apskritai neturėdavau. Šiandien įvardinčiau keletą dalykų be kurių neįsivaizduoju savo atostogų, o gal net rutinos.
Žolynai žolynėliai. Visais laikais dievinau braidymą po pievas — skyniau puokštes ar tiesiog grožėjausi žolėmis, rasa, stebėjau krutančius gyvius. Dabar gi, jau ne vieni metai, renku vaistažoles arbatai, prisimindama dar mokykloje išmoktus žolių vardus: šlamutį, kraujažolę, dilgėlę, gyslotį ir dar daugybę kitų. Prisiminiau giminės moterų Dzūkijoje darytas kadagių uogų, stumbražolės ir dar nežinia kokių augalų ištraukas, užpiltines. Dabar, kai tik turiu menkiausią galimybę, braidau ežerų pakrantėmis rinkdama laukines mėtas. Jaučiu nepaprastą malonumą klajodama pievoje, kai vingiorykštė aukštesnė už mane pačią, džiūgauju Antalieptės mariose plaukdama valtimi radusi salą, kurioje per patį žydėjimą, kaip siena stūkso siauralapis gaurometis. O žinot, koks gėris visu kūnu panirti į liepų žydėjimą, šeivamedžio krūmo žiedų salsvą svaiginantį debesį, krūptelti nuo kadagio bučinio, kai skini juodas prinokusias uogas... Ech!
Gera žinoti žolės vardą, ją šaukti ir dar maloniau, kai ji atsiliepia, moko mane išgyventi.
Grybavimas. O tai jau kitas, dažnai tik miško pasaulis. Tai iš Dzūkijos miškų, kur baravykučiai cikriniai, makavykai, lepeškos ir musiomiris kur nekur! Grybai paslaptingi — nei augalai nei gyvūnai nei virusai. Tai kita. Vien poniabudė – kokia karalienė!
Pažinti jų pasaulį, grožėtis – ne vien prisilupti krepšius – didelis menas! Tai ir fotografuoju pamačius gražesnį grybą, vietoj to, kad į krepšį tris įsidėčiau. Už tai kiek bičiulių pamatę nuotraukas drauge su manim pasidžiaugia! Dar dainuoju. Garsiai, pilna krūtine kvėpuodama. Dažniausia rytą, kai viena būnu ežere, kai gera. Viskas susiję su gamta pasirodo! Ir žolės, ir grybai, ir jų fotofiksavimas, dar labai ankstyvas rytas prie ežero, maudynės ar tiesiog ėjimas keliu ir rašymas. Taip, visada mėgdavau rašyti laiškus, dienoraščius, o dabar ir užrašyti „išgirstus“ tekstus. Apima toks jausmas lyg ne aš juos sugalvoju, o tik užrašau.
– Pasaulį sustabdė karantinas. Scena tuščia, vaidinimai nevyksta. Tai verčia permąstyti gyvenimą ir jo prasmę? Lina, ar pasaulis pasimokys iš šios situacijos, klausiu apie žmogiškąjį laikinumą?
– Taip, manau, kad taip — pasimokys, jau daug išmoko! Išmokau ir aš. Pirmiausia suvokiau, kad žemė mažutė, o virusas didelis, beje jis protingesnis už mus — vedžioja už nosies, mutuoja ir nežinia kada skirs pasimatymą. Ir aukosime jam dar ilgus metus, ko gero, ir nesiskirsime niekad, o pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo...
Dar suvokiau, kad esam socialios būtybės, kad tikrai noriu bendrauti, susivokiau, kurie draugai, bičiuliai, artimieji man tikrai artimi, tikrai buvimo su jais labai trūksta.
Įvertinau nuotolinio bendravimo privalumus, išmokau komunikuoti dalykiškai, konstruktyviai, taupyti brangų savo ir kitų laiką.
Visi mes tapom tobulesni kompiuterinio raštingumo prasme. Išmokom nesirgti, nesistumdyti be svarbaus reikalo prie gydytojų kabinetų; suvokėm, kad galim gyventi ir sugyventi su artimiausiais dvidešimt keturias valandas per parą, tapom puikūs virtuvės šefai, artimųjų kirpėjai, masažistai ir visai pakenčiami grožio industrijos specialistai. Daugelis mūsų panorom atsiversti knygą, kurią jau seniai esam sau pažadėję perskaityti, radom laiko pomėgiui, kuriuo nedrįsom pasidžiaugti dėl prakeikto laiko stokos, išsitraukėm mamos siuvimo mašiną ir sužinojom, kaip malonu siūti! Ir kodėl taip ilgai to nedarėm...?
O svarbiausia patyriau, kad gamta stipresnė ir svarbesnė už mus. Prisiliečiau prie pirmapradžių dalykų: apsikabinau medį (kurio nukirst dar nesuskubom), išgirdau tylut tylutėlį upeliūkščio gliurgenimą, gal skundą, pradėjau slebizavot raštus guobos žievėj, pamačiau paukščius, sniegą ant eglės šakos, šviesą... pajutau, kaip medis tiesia ranką ir vedas tolyn, panorau išsijungt mobilų telefoną, panorau pasiklysti miške, ir man pavyko; pagaliau panorau išgirsti tylą ir nebebijoti jos...
– Kartais pagalvoju: va, kaip gera būti kaip vaikystėje pasiskųsti mamai ir ji išspręs visas problemas. Kas padeda tau spręsti jas.
– Jau vos ne dvigubai esu vyresnė už tėtį, dabar ir mamą vejuos. Jau praeity laikas, kada savo mamai buvau draugė, patarėja, mama... Bus aštuoneri metai, kai jos neturiu ir labai pasiilgstu. Balsas ir veidas po truputį blanksta, bet ryšys niekada nenutrūko. Puikiai žinau, ką pasakytų, patartų mama, ko ji norėtų, tikėtųsi — ne vienerius metus mus siejo itin artimas ryšys. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos mama buvo didžiausias autoritetas, pavyzdys tvirtybės, ištvermės ir gerumo. Abi su sese Rasa buvom labai mylimos ir abi turėjom laimę iki paskutinių akimirkų būti visos sykiu. Mamutė pasakė svarbius dalykus, kurie iki šiandien man padeda. Ji visada primindavo, kad turiu tvirtą savo nuomonę.
Ilgai mokiausi gyventi be mamos... Dabar jau esu didelė mergaitė, pati daug kam patariu, išklausau.
– Ir pabaigai. Norėčiau, kad... Pratęsk sakinį.
– ...kuo mažiau būtų melo, išdavysčių, beprasmio susireikšminimo, butaforinio džiugesio ir kuo daugiau vaikų juoko.
Norisi daug, labai daug... Dar vaidmenų, blaivaus mąstymo, šviesių minčių. O svarbiausia mylėti ir būti mylimai. Vieni iš pirmųjų žodžių tarti profesionalioje scenoje herojės Zojos (V.Rozovas „Kurtinio lizdas“) lūpomis buvo: „Aš labai myliu gyvenimą ir labai norėčiau mokyti vaikus. Aš ir juos išmokyčiau mylėti gyvenimą“. Regis tai pildosi...
