Dabar spektaklius stato net mokslų nebaigę žmones, arba tie, kurie vargais negalais įgyja popierinį diplomą, bet savo patirtimi gerokai nusileidžia daug ką mačiusiems ir patyrusiems aktoriams. Tai nepriklauso nuo amžiaus – tai išsilavinimo ir išprusimo klausimas.
Todėl atėjo metas, kai aktoriai ėmė siekti ne tik susitikimų su to žodžio vertais režisieriais, bet ir dalyvauti įvairiose aktorinio meistriškumo dirbtuvėse, kad galėtų sutvirtinti savo profesinius įgūdžius, įgyti naujų patirčių.
Vien dėl to Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė, visą profesinį gyvenimą nuosekliai tyrinėjusi įvairias teatrines tendencijas, skaičiusi pačią įvairiausią dramaturgiją, nepabūgo kelių šimtų kilometrų ir važiavo į Klaipėdą, kad galėtų pasimatyti ir susitarti su teatro menininke ir režisiere Agata Duda-Gracz dėl jos vizito į Vilnių. Derybos įvyko ir pavyko. Po to, kai klaipėdiečių aktoriai liko euforijoje po trijų mėnesių repeticijų su Duda-Gracz (birželio 8 d. Klaipėdos dramos teatre įvyko spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera), Bulotaitė, sulaukusi LNDT vadovybės palaikymo, suorganizavo trijų dienų dirbtuves. Birželio 21–23 dienomis „Kablyje“ įvyko tai, ką aktoriai prisimins visą gyvenimą. Nuo ryto iki vėlumos šešiolika aktorių turėjo galimybę iš naujo „praeiti“ tai, ko kelis metus mokėsi studijuodami. Kaip kuriamas personažas, kokia ta kelionė nuo pradžios iki pabaigos, kol vaidmuo tampa vidiniu peizažu.
Aktorius tarnauja savo personažui, jis atiduoda jam savo inteligenciją, savo jautrumą. Jis bręsta sulig kiekviena diena. Ir ateina laikas, kai personažas įsileidžia aktorių į savo vidų. Kuo kvepia oras, kuriuo kvėpuoja personažas? Aktoriai turėjo galimybę ne tik klaidžioti personažų pasąmonės labirintais, bet artimiau susipažinti vieni su kitais, nors rodos, jau daug metų buvo pažįstami.
Agata Duda-Gracz su savimi atsivežė du padėjėjus – kompozitorių Łukaszą Wójciką ir aktorių Maciejų Maciejewski, kuris net septynis personažus įkūnija naujajame spektaklyje pagal Caravaggio. (Šiuos vaidmenis taip pat atlieka Darius Meškauskas.) Menininkai buvo reikalingi ne dėl režisierės palaikymo, o atliko ypatingą misiją. Duda-Gracz su kompozitoriumi Wójciku bendradarbiauja dažnai.
Tai žmogus – orkestras. Jis ir vaidina, ir pagal įvairias aplinkybes vietoje kuria muziką. Kartais dainuoja, kartais groja įvairiais instrumentais. Wójcikas atsivežė net kelis unikalius ir nemažai sveriančius instrumentus. O aktorius Maciejewskis – tai toks vaikščiojantis antikinis graikas. Jis gali bet ką. Tai – režisierės dešinioji ranka. Ji dar būna užduoties iki galo neištarusi, o Maciejewskio raumenys jau pasirengę, galva kiek pakelta aukštyn, – tam tikra transo forma, kurioje aktorius per trumpą laiką pademonstruoja visą aktorinio meistriškumo vadovėlį.
Pati Duda-Gracz – neįtikėtino temperamento. Nedidukė, smulkutė, bet parako turi daugiau už kelis vyrus. Ji išdega, atiduoda tiek, kad, atrodo, iki vėlaus vakaro neištemps, bet po pusiaudienio pertraukėlės grįžusi į auditoriją spinduliuoja dar didesne jėga. Balso tembras raiškus, kalba tik tai, ko reikia, norint apčiuopti vaidmens šerdį. Stebint Agatą Duda-Gracz, dar kartą galima buvo įsitikinti, kad režisierius pirmiausia turi būti labai stiprus žmogus.
Brangintinas bruožas – šių užsiėmimų nuoseklumas, apmąstant visas laiko aplinkybes. Stebint vyksmą gali atrodyti, kad Duda-Gracz – seniai praktikuojanti pedagogė, kad vien dėl to jai nesunku vesti tokias dirbtuves. Bet ji nėra pedagogė. Jos visa pedagogika susiformavo iš to, kad dirba autentišku darbo metodu: tik nuosekliai priėjęs prie personažo vidaus gali kurti spektaklį. Toks ar panašus trenažas su aktoriais vyksta prieš kiekvieną spektaklį. Tai – neįtikėtinai alinantis darbas. Duda-Gracz sako: „Makbetą“ galima vaidinti tada, kai vienas nuo kito nusisukę personažai daro tą patį.“ Tik nuosekliai dirbant, kiekvieną dieną pridedant naujo, įmanoma sukurti personažą.
„Kaip atrodo personažo vaizduotės peizažas? Kūnas, emocijos, personažo atmintis, skonis, kraujas, paveldimumas... Viską nuosekliai išanalizavus, mes žinosime personažo moralę. Pamažu užauginamos tokios žinios, kaip apie mus pačius. Pažiūrėkite, kokie mes visi sudėtingi.“
„Vienas svarbiausių dalykų yra prisiminimas. Personažas prisimena. Formą reikia sudėlioti sau, kaip aktoriui-žmogui, kad galėtum įeiti į ją ir išeiti iš jos.“
Kaip ir daugelis Lenkijos režisierių, Agata Duda_Gracz net dvi aukštąsias mokyklas – Jogailaičių universitetą (dailės istoriją) ir Valstybinę aukštąją teatro mokyklą Krokuvoje (dramos režisūrą). Spektaklius kuria visoje Lenkijoje. Savo spektakliams scenovaizdį ir kostiumus taip pat kuria pati. Renkasi klasikinius tekstus. Spektakliuose naudoja metaforas, o vaizdinę aplinką užpildo emocijomis. („Turime dar vieną nuostabų prieskonį, kurį galime suvaidinti.“)
Darbas su Vilniaus aktoriais rėmėsi Shakespeare’o „Makbetu“. Įvairios aplinkybės ir sisteminis vaidmens pažinimas vyko atrandant Makbetą, Ledi Makbet ir Mirtį. Duda-Gracz kartu su aktoriais augino žinojimą apie šiuos personažus, kiekvieną dieną vis ką nors pridėdama. Ji visą laiką grįždavo prie minties, kad būtina turėti ramstį, pagrindinę kryptį. „Kai personažas turės upės vagą, žinosite, kur plaukti.“
***
Nors kiekviena minutė bu skirta aktoriams, režisierė Agara Duda-Gracz sutiko atsakyti į kelis klausimus.
– Taip intensyviai dirbate su aktoriais. Įdomu, kokiame etape prasideda režisūra, kada Jūs pradedate režisuoti?
– Darbas prasideda tuomet, kai pirmą kartą susitinku dirbtuvėse. Tuomet aš priimu sprendimą, ar apskritai dirbsiu su tam tikru teatru ir žiūriu, kokie aktoriai dalyvaus. Tuomet aš visą laiką klausiu aktorių, ką jie norėtų suvaidinti, kokia yra kiekvieno iš jų svajonė? Taip buvo ir Vilniaus dirbtuvių metu. Aš žinau, ką noriu papasakoti. Ir aktorių svajonių, norų bei temos, kuri mane domina, pagrindu aš rašau konkretų spektaklio tekstą. Taip buvo ir Klaipėdoje, kur parašiau apie Caravaggio. Kadangi daugiausia dirbu su savo tekstais, labai dažnai parafrazuoju. Taip dariau ir su Shakespeare’u. Statant „Hamletą“ aš taip pat padariau šio kūrinio parafrazę. Bet „Makbeto“ atveju stačiau gryną Shakespeare’o tekstą.
Kai pradedu rašyti, aš jau galvoje „dirbu“ su aktoriais, nes rašau konkretiems žmonėms, pagal juos, jiems.
Kai pradedu rašyti, aš jau galvoje „dirbu“ su aktoriais, nes rašau konkretiems žmonėms, pagal juos, jiems. Lygiagrečiai su teksto rašymu rašau laiškus personažams. Tai yra išeities taškas, personažo pradžia. Labai dažnai toji situacija atranda vietą net po metų ar pusantrų, – įvairiai. Tai priklauso nuo planų. Ir tuomet, kai atvažiuoju į repeticijas, visada pirmoji repeticija atrodo taip: aš pati aktoriams skaitau savo parašytą tekstą, ir ne dėl to, kad parodyčiau, kaip tai turi būti pasakyta ar padaryta, bet tam, kad šiuo tekstu lyg atlikčiau jiems išpažintį. Vėliau aš skaitau jiems laiškus, po to kalbamės, kam ir ką reikės daryti.
Analizuojame, kodėl būtent ši tema, o ne kita, kodėl ji šiuo momentu yra svarbi. Kadangi esu ir scenografė, rodau scenovaizdžio eskizus. Šiame etape ne visada esu parengusi kostiumų eskizus. Klaipėdoje turėjau, bet, kai veiksmas būna labiau šiuolaikiškas, aš neskubu, kad galėčiau įsižiūrėti, pažinti aktorius. Po pirmos repeticijos mes padedame tekstus į šoną ir prasideda improvizacijų periodas, ieškome ryšio su dabartimi. Visame šiame darbe dalyvauja kompozitorius. Labai dažnai dirbu su Łukaszu Wójciku, kuris jau per pirmą repeticiją aktoriams paleidžia muziką. Visada tai būna tik dalis tos muzikos, nes darbo metu muzika kuriama pagal aktorius.
– Kokie įspūdžiai dirbant su šių dirbtuvių aktoriais? Ar pastebėjote išskirtinumų?
– Be abejo, tai nuostabūs aktoriai. Aš sutikau puikius, atvirus žmones, kurie yra pasiruošę, smalsūs, kurie linkę kalbėtis ir bandyti, kurie tiesiog alkani darbo. Neįprasta pamatyti tokį aktorių alkį. O iš kitos pusės, – neįprastas jų nuolankumas ir atsidavimas. Aktoriai visada yra puikūs, bet kiekvienoje vietoje jie skirtingi. Neturėjau progos pažinti visos jūsų trupės, bet su tais, kuriais dirbau, galiu sukurti bet kokį spektaklį, šie aktoriai gali suvaidinti viską. Tokius aktorius turėčiau užsitarnauti.
– Kaip kinta Jūsų pačios darbo metodas po to, kai susitinkate su vienais ar kitais aktoriais, baigusi kurti vieną ar kitą spektaklį?
– Aišku, visada tai yra evoliucija, nes kiekvieną kartą aš turiu rasti tinkamus įrankius, kurių pagalba sugebu bendrauti su konkrečiais žmonėmis. Yra pratimai, kuriuos aš visada kartoju, paprastai, tai įvairūs dalykai iš dirbtuvių, ar metodai, pagal kuriuos rengiu improvizacijas, bet kiekvieną kartą jie šiek tiek skiriasi. Visada ką nors pridedu, kadangi mano darbo metodika keičiasi kiekvieną kartą, įgyjant naują patirtį. Tiesiog tampa geresnė. Aš jau seniai seniai nebe debiutantė.
***
Aktorė Dalia Michelevičiūtė: Per trumpą laiką mes turėjome galimybę dar kartą apsvarstyti savo pasirinką kelią: kodėl aš pasirinkau aktorystę ir iki šiol dar tęsiu šią misiją. Šie klausimai mus visuomet supurto dėl to, kad tai yra grįžimas prie esmės – kodėl aš esu čia, teatre. Tai įvardinti nėra lengva: dar manyje yra baimė ir drebėjimas, kaip pasakytų Kierkegaard’as.
Per tris dienas mes grįžome prie teatro šaknų, prie dalykų, įvardijančių, kodėl teatras visais laikais yra aktualus. Teatre kalbama apie žmogaus širdį, apie jo gelmę, apie tuos dalykus, kurie visada klupdė žmogų. Tai yra ir gėrio ilgesys, ir blogio mumyse paslaptis. Grįžome prie teatro etikos ir daug ką apmąstėme. Iš tikrųjų, šis gana trumpas laikas su Agata Duda-Gracz ženkliai atnaujino santykius su pačiais kolegomis. Įvyko tokių širdies atsivėrimų, kurių ne visada įmanoma pasiekti repeticiniais periodais, nes repeticijos įprastai „uždeda“ dar vieną įtampą, nes yra siekiamas rezultato. O čia – mes tiesiog leidomės į trijų dienų kelionę, kupiną atradimų, visi sujaudinti iki sielos gelmių. Tai buvo labai brangi patirtis.
***
Aktorė, režisierė Birutė Mar: Į šias tris dienas sutilpo Agatos Duda-Gracz repeticijų metodo, improvizacijų, užduočių patirtys; apmąstymai apie aktoriaus profesiją, teatro etiką, kūrybos prasmę. Įvyko susitikimas su išties profesijai atsidavusiu žmogumi, režisiere-pedagoge, kuriai svarbiausia yra aktorius. Ji myli aktorių, darbą su juo išgyvena visa širdimi ir kūnu, kiekvieną repeticijos akimirką, vesdama „už rankos“ paskui kuriamą personažą, į kurį aktorius įsikūnys. Agata sako: „Teatre gali nelikti režisieriaus, scenografo, muzikos, bet kol scenoje yra aktorius, teatras bus. Ir atvirkščiai.“ O kuriant aktoriui vaidmenį, svarbiausia yra partneris. Privalu jį matyti, girdėti, jausti kiekvieną akimirką, dėmesį sutelkti ne į save, o į jį. „Scenoje ne tu svarbiausias, bet tavo partneris. O jeigu yra kitaip, tuomet mes visi esame „šiknoj“, – kartojo Duda-Gracz, taip apibūdindama blogą teatrą. Nors, regis nieko naujo, bet kokia atgaiva tai vėl išgirsti ir patirti!
Režisierė pasiūlė trijų dienų „kelionę“, analizuojant Shakespeare’o „Makbeto“ personažus. Pradžioje skaitė savo pačios parašytus „laiškus“ arba personažų biografijas. Tai yra tarsi „starto linija“, nuo kurios atsispiria aktorius, pradėdamas kurti. Kuriant vaidmenį, aktorius privalo išmanyti epochą, personažų biografijas. Repeticijų metu apie savo bei partnerių personažus sužinai vis daugiau, ir ne literatūrinės analizės būdu, bet išgyvenimo, pajautos, tampriai sąveikaudamas su partneriu. Tai – „giluminio teatro“ patirtys, kurios teatrinėje realybėje nutinka ne taip dažnai.
Įsidėmėjau Agatos mintis: „Nieko baisiau teatre nėra, kai režisierius mėgina supainioti asmeninius aktoriaus ir personažo išgyvenimus. Sako, pavyzdžiui: „Tu nepatyrei skausmo, vadinasi, negali jo suvaidinti scenoje. Šiuo atveju, mes negalėtume suvaidinti nė vieno žmogžudžio, mirties, nieko, kol nesame patyrę arba tokiais buvę. Bet aktoriaus profesija – jo sąmoningume, vaizduotėje“.
Režisierė stebėjosi, kuomet jai statant spektaklį Klaipėdoje vienas aktorius po repeticijos priėjo ir atsiprašė, kad „blogai suvaidino“: „Negalėjau to suprasti. Juk repeticijos – tai tik vaidmens, spektaklio mėginimai. Tai tarsi kūdikio įsčiose augimas, vystymasis. Jis negali būti geras ar blogas, tai tiesiog auginimas. Ir režisieriaus reikalavimas rezultato dar per pirmą repeticiją – tai tarsi reikalavimas, kad netrukus būtų pagimdytas kūdikis, nors jis ką tik užsimezgė.“
Surezonavo ir mūsų pokalbis apie šiuolaikinį teatrą. Dabar dažnai spektakliai bandomi kurti „iš savęs“, kai režisierius nori aktoriaus gyvenimo, jo dienoraščio. Ir tuomet spektaklių scenarijai rašomi čia ir dabar iš atlikėjų asmeninių patirčių. Agata nustebo, sakydama: „Tai – ne teatras, tai performanso žanras. Kurdami tokį žanrą, mes norime priartėti prie Marinos Abramović. O teatro menas – tai aktoriaus atsiribojimas nuo savęs, vaidmens kūrimas. Jūs esate aktoriai. Prisiminkit žymiausius lietuvių aktorius ir aktores – jų kūryba neturi nieko bendro su performanso menu. Tai – aktoriaus meistrystė!“
Laikas su Agata – vėl išgyventa patirtis, koks nuostabus gali būti aktoriaus ir režisieriaus ryšys. O esant jam, koks prasmingas vaidmens ir spektaklio kūrimo procesas! Darbą norisi tęsti, toliau keliauti Ledi Makbet minčių ir patirčių keliu. Norisi kartu sukurti spektaklį, patirti procesą, kokį Agata neseniai padovanojo Klaipėdos dramos teatro aktoriams.
***
Šias aktorių meistrystės dirbtuves padėjo pravesti vertėjas Nikodemas Szczygłowskis. Po kelių mėnesių darbo Klaipėdoje su režisiere Agata Duda-Gracz jis tiesiog tapo tiksliu kiekvieno niuanso, kiekvieno pustonio perteikėju.
