J.Bučinskaitė: „Priklausomybė yra ir liga“
Savo feisbuko paskyroje reagavo ir menotyrininkė bei komunikacijos specialistė Jogintė Bučinskaitė. Jos nuomone, ši reklama yra neatsakinga, nejautri ir žalinga:
„Nepaisant to, ką apie priklausomybes ir svaigalus Jo Strømgrenas pasakos savo „Ruletės“ premjeroje, ėjimo į teatrą patirtis yra privilegijuota, tad tikrąją, net jei ir etiškai pasvertą ar atidžiai apmąstytą žinutę patirs tikrai maža žmonių grupė. Tuo tarpu viešai prieinamoje ir matomoje reklaminėje kampanijoje pasitelkiama neskoninga analogija su priklausomybe (nuo teatro?). Reklama sako neik neik į teatrą, bet iš tikrųjų retorinį kreipinį sujungdama su taurės-lašelinės vaizdeliu teatrą vaizduoja kaip priklausomybę, ir, ko gero, vienintelę priklausomybę naudingą mūsų kūnui ir sielai (?).“
Šiurkščiai išnaudodamas visuomenės sveikatos problemą, kad parduotų bilietus, teatras bando užsidirbti jei ne pinigų, tai dėmesio kreditų, pristatydamas idėją, kad priklausomybė gali būti „gera“.
Pasak jos, priklausomybė yra sudėtingas reiškinys: „Priklausomybė yra ir liga, ir kitų problemų, pavyzdžiui, psichikos sveikatos problemų, simptomas.“
Jos nuomone, reklamos autoriai normalizuoja patologinę būklę, naudodami priklausomybę kaip įprastą paradigmą: „Šiurkščiai išnaudodamas visuomenės sveikatos problemą, kad parduotų bilietus, teatras bando užsidirbti jei ne pinigų, tai dėmesio kreditų, pristatydamas idėją, kad priklausomybė gali būti „gera“. Ne, tai nėra šio reiškinio destigmatizavimas, pripratimai ir priklausomybės nėra verti būti reklamuojami net netiesiogiai, o į tokias analogijas turėtume žiūrėti su tam tikru skeptiškumu, ypač stebint priklausomybės ligų statistiką ir matant viešus pačių teatro žmonių prisipažinimus. Džiaugiuosi, jei priklausomybes jiems pavyko įveikti, bet atrodo, kad ir pačiam teatrui dar reikia įveikti kažką labai didelio.“
G.O.Šileikytė: „Paprastas, mažo biudžeto ėjimas, kuriame naudojami seni kaip pasaulis triukai“
Kūrybos strategė bei kūrybinės agentūros „autoriai“ įkūrėja Giedrė Ona Šileikytė pažymėjo, kad tokioms kompleksiškoms institucijoms kaip LNDT reklamą sukurti yra ganėtinai sudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio tai ir gali pasirodyti juokų ir niekų darbas.
„Viešojoje erdvėje, jei buvo kritikuojama reklama, pirmosios kritikos strėlės ir patys įvairiausi epitetai skriejo reklamos kūrybininkams, tai aš su tuo griežtai nesutinku – kūrybos žmonės siūlo sprendimus konkrečiai užduočiai, vadinamajam brief’ui. Tai šioji kampanija, jei agentūra nesirenka kelio tą brief'ą sulaužyti, mano vertinimu, yra tik LNDT vizija ir noras, o ne reklamos agentūros žmonių kažkoks neišmanymas“, – teigė ji.
Užkalnis savo laiku irgi visus nervino, visi po jo tekstais ginčydavosi, straipsnio paspaudimais naujienų portalai džiaugėsi, koldūnų pardavimai irgi turbūt augo.
Specialistė taip pat komentavo ir reklamos kokybę: „Jei reklamos kokybės kriterijumi pasirinksime grubiai tariant verslo rezultatus, pardavimus, kurie, sako, augo 50 procentų, tada viskas su šia reklama yra gerai. Ties čia diskusiją ir reikėtų pabaigti, nes pasaulyje be pardavimų daugiau tikslų nėra. Užkalnis savo laiku irgi visus nervino, visi po jo tekstais ginčydavosi, straipsnio paspaudimais naujienų portalai džiaugėsi, koldūnų pardavimai irgi turbūt augo. Ilgainiui tai nusibodo ir tapo prastu skoniu. Bet jei reklamos kokybe vadiname reklamos originalumą, kūrybiškumą, įžvalgumą, kažko naujo papasakojimą – tada su šia reklama nėra nieko gero.“
Pasak G.O.Šileikytės, iš šios reklamos ji nieko apie naująjį LNDT sezoną nesužino, be to, „tai paprastas, mažo mažo biudžeto ėjimas, kuriame naudojami seni kaip pasaulis triukai“:
„Kultūriniame, socialiniame lauke jie iškart veikia kaip dirgiklis, galime paimti bet kurią temą, pavyzdžiui, nemokėk mokesčių, neik į bažnyčią. Nieko neatsitiks, jei nenueisi ar nueisi, jokio šiaip skirtumo, bet dirgina lygiai taip pat. Tai tokių teiginių galima prigalvoti be galo be krašto. Klausimas, kas iš to ir ar dabar tikrai yra tas laikas, kai žmones reikia dirginti bei priešinti. Nežinau, kas gero iš to, kad visi tiek kapojosi socialiniuose tinkluose, net jei tai vyko teatro kontekste ir didino pardavimus. Jei tai vyktų gatvėje, turėtume minią besiplakančių žmonių dėl kažkokios vienos kvailos reklamos. Gal kažkam tai malonu, nežinau. Man skamba arogantiškai ir šiek tiek sociopatiškai. Tai tiek apie pirmą kampanijos dalį.“
Jei mąstau kaip reklamos kūrybos specialistė – darosi dar liūdniau nei ties pirmu etapu, nes antrame etape atsiranda itin rizikingų simbolių, analogijų, nuorodų į priklausomybes, kurios pateikiamos kaip geros.
Komentuodama antrąją kampanijos dalį pašnekovė teigė: „Neturiu ką pasakyti, nes nieko nesuprantu. Jei mąstau kaip reklamos kūrybos specialistė – darosi dar liūdniau nei ties pirmu etapu, nes antrame etape atsiranda itin rizikingų simbolių, analogijų, nuorodų į priklausomybes, kurios pateikiamos kaip geros. Nežinau, man sukasi galva. Bet galva turbūt suksis ir ne reklamos specialistams, jie tikrai neanalizuos kiekvieno kadro elemento, skirs minimaliai laiko ir nežinau, ką besupras.
Ar reklama etiška – nežinau, jai netinka tokie apmąstymo kriterijai. Ši reklama, kaip jau ir minėjau, arogantiška, o žmonės Lietuvoje mėgsta aroganciją – mums patinka tokie politikai, tokie dainininkai, patinka ir tokios reklamos. Tai jei eini paskui minią – LNDT pataikė tiksliai ten, kur ir reikėjo. Pigiai, greitai ir efektyviai.“
V.Valantiejus: „Kampanijos išrišimas, mano galva, yra kiek silpnesnis už pradinę žinutę“
Laisvai samdomas prekių ženklų strategas Vaidotas Valantiejus mano, kad ši reklama yra etiška, tačiau iš tiesų tą turėtų nuspręsti pati bendruomenė: „Kalbėti apie visą kategoriją (tarkime, teatro) reklamoje nėra nusikaltimas, tai vyksta visuose sektoriuose. Bet čia kalbu apie reklamos etiką. Ar tai priimtina teatro bendruomenei, turėtų nuspręsti jie patys.“
Visgi kol kas pašnekovui sudėtinga įvertinti reklamos efektyvumą: „Kad teatralai galiausiai pakvies ateiti į teatrą, abejonių turbūt neturėjo niekas. Pats kampanijos išrišimas, mano galva, yra kiek silpnesnis už pradinę žinutę.
Už jį įdomiau yra mėginimas sau priskirti laurus, sakant, kad po kampanijos bilietų pardavimai paaugo dvigubai, ir net ne vieno, o visų teatrų. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad pardavimai paaugo dvigubai. Kituose gi, kad paaugo 50 proc., o tai nėra dvigubas augimas. Tad koks tikrasis skaičius? Kitas svarbus klausimas, su kuo mes lyginamės? Kad tiek nuskambėjusi reklama visai neaugintų pardavimų, būtų anomalija.
Nuo sezonų priklausomuose sektoriuose lyginti reikėtų skirtingų metų tuos pačius laikotarpius. Vadinasi, šiuo atveju reikėtų lygintis su 2022-ųjų metų sezono pardavimo startu. Jei buvo lyginama su šių metų rugpjūčio mėnesio pardavimais, kai komunikacijos nebuvo iš viso, rezultatą vis tik vertinčiau kaip kukloką.“
