Šią vasarą šis LNDT spektaklis dalyvavo viename didžiausių ir seniausių tarptautinių teatro festivalių – Avinjone, iš viso Vedène salėje spektaklis buvo parodytas šešis kartus. Krystiano Lupos režisūra ir Lietuvos aktorių vaidyba (spektaklyje vaidina Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis, Eglė Mikulionytė, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė, Doloresa Kazragytė, Neringa Bulotaitė, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Arūnas Sakalauskas) sužavėjo festivalio žiūrovus ir Prancūzijos teatro kritikus.
Iš viso prancūzų žiniasklaidoje pasirodė per 70 publikacijų apie „Didvyrių aikštę“. Pateikiame į lietuvių kalbą išverstas įtakingiausių dienraščių recenzijas. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Didvyrių aikštė“ bus rodoma rugsėjo 29 ir lapkričio 13 dienomis, o gruodžio mėnesį numatytos gastrolės Paryžiuje.
Karo šmėklos „Didvyrių aikštėje“
Dienraštis „Libération“ (liepos 22 d.), Ana Diatkine, specialioji korespondentė Avinjone.
Režisierius Krystianas Lupa su virtuozišku polėkiu ėmėsi paskutinės jam puikiai pažįstamo dramaturgo Thomaso Bernhardo pjesės, parašytos 1988 m., Austrijoje prezidentu išrinkus Kurtą Waldheimą.
Užburia ir stebina švelnumas, Thomaso Bernhardo žodžiai dešimteriopai stipresni, nes jie tariami pusbalsiu, nesiekiant nieko prakeikti, neįžūliai ir nesiplūstant. Veiksmo lėtumas sukelia greičio ir bendro išgyvenimo pojūtį, kad šios keturios su trupučiu valandos galėtų dar ilgai tęstis, net prasidėti iš naujo, tie patys žiūrovai persėstų į kitas vietas, iš aukščiau pasigėrėtų scenografija arba įdėmiau įsižiūrėtų į tuščią svetainės kambarį, įsiklausytų į tylius šnabždesius, kurie aplink sklinda tvyrant gedulo nuotaikai po paslaptingos savižudybės. Keturios valandos penkiolika minučių – iš tiesų, daug mažiau. Tik trys gabaliukai po valandą ir dvi pertraukos bei jausmas lyg būtų leista įsibrauti į tokią vietą, kurioje aktorių neveikia žemės trauka, jie lyg nesvarumo būsenoje.
<...>
Nepanaikinami pėdsakai
Ant spintos matyti senas grafiti, tai – svastika, kurią pridengia daiktų perkraustymui reikalinga plėvelė. Vieną akimirką kažkas ją pakelia ir nuleidžia, svastika nedidelė, tačiau nors ir vos matosi, bet to užtenka, kad viskas paaiškėtų. Viskas apie šios žydų šeimos butą, kuris „anksčiau“ buvo užimtas ir apie nepanaikinamus vis grįžtančios praeities pėdsakus.
Pono Šusterio žmona, tokia paslaptinga, kad scenoje pasirodo tik paskutiniame veiksme, vienintelė girdi minios šūksnius iš Didvyrių aikštės. Tik ar įmanoma nuomotis butą, kurio langai išeina į tą aikštę ir negalvoti apie savižudybę? Ar nėra taip, kad dėl savižudybės galima kaltinti vien tik tą langą? Tai ta pati Didvyrių aikštė, kur 1938 m. kovo 15-ąją Adolfas Hitleris šimtatūkstantinei entuziastingai nusiteikusių žmonių miniai paskelbė apie III-ojo Reicho įvykdytą Austrijos aneksiją. Tai Didvyrių aikštė, iš kurios vis dar girdisi profesoriaus Šusterio butą pasiekiantys besidžiaugiančiųjų prisijungimu šūksniai ir iš praeities, ir iš dabarties.
<...>
Nacionaliniame Austrijos teatre pastatyta Thomaso Bernhardo pjesė sukėlė didžiulį skandalą, o tuometinė valdžia ją iškart siekė cenzūruoti. Kokia garbė dramos kūriniui ir jo galiai! Pjesės autorius ir teatro direktorius triumfavo, nes pjesė vis dėlto buvo parodyta.
Po beveik 30 metų, Avinjono teatro festivalyje, šiek tiek toliau nuo miesto centro įsikūrusiame Vedeno teatre būtų sunku įsivaizduoti, kad kas nors šią pjesė cenzūruotų, nes joje kalbama apie naują iškilimą nacių, kurie „vėl ima lįsti iš visų plyšių, kurie per keturiasdešimt metų buvo užkamšyti“ 1. Čia ir atsiskleidė visa Krystiano Lupos režisūros ir jo nuostabių lietuvių aktorių meistrystė, kai fone skambėjo prislopintas, bet netylantis žygiuojančių kareivių keliamas triukšmas, šiandien primenantis apie augantį populizmą ir neapykantą.
<...>
Iš tiesų visai nesvarbu, ar matėte visus šešis Krystiano Lupos pagal austrų rašytojo pjeses pastatytus spektaklius, ar tai bus tik pirmoji pažintis. Nebūtina būti prisiekusiam gerbėjui norint patekti į šią erdvę, šią teatrinę sferą bei išgirsti atvirai, bet subtiliai tariamus, kaip niekada reikšmingus Bernhardo žodžius.
Avinjone – vaiduoklių medžiotojas Krystianas Lupa
Dienraštis „Le Monde“ (liepos 21 d.), Fabienne Darge, specialioji korespondentė Avinjone
Užtikrintai galima sakyti, kad Krystiano Lupos ir Thomaso Bernhardo duetas atverčia naują šiuolaikinio teatro istorijos puslapį.
Pastatęs „Kirtimą“ 2015-ųjų Avinjono festivalio premjerai, lenkų režisierius šiais metais pateikia naują šedevrą, pastatytą pagal T. Bernhardo kūrybos viršūnę – pjesę „Didvyrių aikštė“. Liepos 18-ąją ilgos stovinčių publikos ovacijos palydėjo šio nepaprastai gilaus spektaklio premjerą, o 4 valandos prabėgo kaip sapnas.
Tai jau septintas kartas, kai Krystianas Lupa grįžta prie Bernhardo kūrybos – šįkart su Vilniaus nacionalinio teatro trupe lietuvių kalba jis pastatė paskutinę savo mėgstamo autoriaus pjesę.
<...>
Nepaprastai paslaptingas pasaulis
Nors pjesė giliai persmelkta realių Austrijoje vykusių įvykių, egzistuoja ir daug platesnė bei universalesnė dimensija – kaip tik ją Krystianas Lupa ir siekė pavaizduoti scenoje, sukurdamas dar vieną tų puikių atmosferų, kurių paslaptis žinoma tik jam vienam. Pirmiausia tokia hiperrealistinė, net siurrealistinė atmosfera sukurta dideliame tuščiame ponų Šusterių bute, tai vienas tokių butų, kurie patys savaime yra Mitteleuropos dvasios metafora.
Be to, atskira atmosfera kuriama ir vaizduojamame parke miesto viduryje. Parkas apimtas ūkanų lyg protai apsiblausę nuo kažkokio blaivų mąstymą trikdančio rūko. Kaip ir daugelis menininkų Avinjono festivalyje Krystianas Lupa pasitelkia videoprojekcijas, tačiau jas išnaudoti jam pavyksta ypač išmoningai. Kartu su juo atsiduriame aplinkoje, kuri gali būti ir reali, ir įsivaizduojama, tai žiemos vaizdas kokiame nors mieste: Vienoje ar Vilniuje, Krokuvoje, Paryžiuje ar... Avinjone.
Kaip ir visada, kai spektaklius režisuoja tikri meistrai – Krystianas Lupa neabejotinai paskutinis iš tų didžių, nepaprastais teatriniais sugebėjimais apdovanotų Rytų Europos režisierių – patenkame į itin paslaptingą ir ramų pasaulį. Lupa spektaklį pagal prakeiksmais besisvaidančio Bernhardo pjesę pastatė su hipnotizuojančiu švelnumu, o tai paradoksaliai pjesei suteikia dar didesnės galios.
<...>
Profesorių Robertą nepaprastai puikiai vaidina Valentinas Masalskis, išskirtiniai ir visi kiti aktoriai, ypač Eglė Gabrėnaitė, suvaidinusi ūkvedę ponią Zittel. Palyginus su režisieriaus aktoriais iš Lenkijos, lietuvių aktoriai toli gražu ne blogesni – Bernhardo pasaulį, jo ypatingas ir reto aiškumo įžvalgas ir kalbą, jie atkūrė ne tik virtuoziškai, bet ir su neeiliniu asmenišku įsijautimu. Tad ir dar kartą Krystiano Lupos spektaklis peržengia paprasto teatrinio įvykio ribas, nuplukdydamas prie naujų, ir asmeniškos, ir kolektyvinės patirties krantų.
Europoje juodvarniai laukia savo valandos…
Dienraštis „L’Humanité“ (liepos 20 d.), Marie-José Sirach, specialioji korespondentė
Spektaklyje pagal pjesę „Didvyrių aikštė“ – pasitelkiant puikią aktorių vaidybą ir scenografiją kuriama priespaudos, bejėgiškumo ir adresato neradusio pykčio persmelkta atmosfera. Tai žiaurus, pesimistinis, bet ir įžvalgumo kupinas spektaklis siekiant diagnozuoti mūsų pasaulio būklę.
Lenkų režisierius Krystianas Lupa Avinjono teatro festivalyje kartu su lietuvių aktoriais pristato austrų rašytojo Thomaso Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Tai pranašingas spektaklis apie vis atsinaujinančius fašizmo protrūkius.
<...>
Robertas Šusteris yra Thomaso Bernhardo alter ego. Jis taip pat panašus ir į lenkų režisierių Krystianą Lupą, kuriam, ypač rytų Europos šalyse ir visoje Europoje apskritai, nerimą kelia sparčiai didėjantis nacionalizmo ir fašizmo populiarumas. Thomaso Bernhardo kūryba šiam režisieriui puikiai pažįstama, ji jam lyg neišsenkantis šaltinis, iš kurio galima pasisemti įžvalgų ir griežto vertinimo, jame atrasti nerimą dėl nusiaubto pasaulio, kurį kamuoja ksenofobinės graužatys, šiandien iškylančios į dienos šviesą ir teikiančios peno jo kuriamam teatrui.
<...>
Krystianas Lupa stabdo laiką, priverčia sulėtėti, tai gali trikdyti – bet kaip tai reikalinga! – tam, kad teatras vėl taptų mąstymo erdve, o žiūrovas išsilaisvintų iš nesustabdomai įsibėgėjusio ir mintims vietos nepaliekančio laiko verpeto.
Neapykanta ir ksenofobija: nuo šiol vėl įžūliai ieško savo vietos
Puiki lietuvių aktorių vaidyba (su jais Krystianas Lupa dirba pirmą kartą), scenografija, muzika – viskas tam, kad sukeltų priespaudos, bejėgiškumo ir savo adresato neradusio pykčio atmosferą. Lupos pasirinkimas – kontūrai ir griežtas sterilumas. Jam tyla padeda nutraukti piktus senojo dėdės šūkavimus ir pranešti apie dar vieną blaivaus proto pralaimėjimą, kuris, reikia tikėtis, tik laikinas. Mums tą primena ir pastarojo meto įvykiai. Austrija ateityje galbūt išsirinks kraštutinių dešiniųjų pažiūrų prezidentą. Prancūzija taip pat daugiau ar mažiau vėl susiduria su įžūliomis neapykantos ir ksenofobijos apraiškomis. „Didvyrių aikštė“ – žiaurus ir pesimistinis spektaklis, kuriame šaltu žvilgsniu diagnozuojama mūsų pasaulio būklė. Menininkai ir poetai leidžia grėsmingus įspėjamuosius signalus. Tik nuo mūsų priklausys, ar į juos įsiklausysime...
„Didvyrių aikštė“ – prakeikėjo Thomaso Bernhardo testamentas
Dienraštis „La Croix“ (liepos 20 d.), Didier Méreuze, specialusis korespondentas
Nors šių metų festivalis ir kupinas atradimų, naujų sužibėjimų bei staigmenų, tačiau lenkų režisieriaus spektaklis „Didvyrių aikštė“ – Avinjoną sukrėtęs neeilinis teatro įvykis.
<...>
Išmoninga Krystiano Lupos režisūra
Sumanymas statyti „Didvyrių aikštę“ galėtų pasirodyti balansuojantis ant politinio korektiškumo ribos ar juokingas, nes įkyriai apninka ir priverčia nuolat apie jį galvoti. Tokią potencialiu skandalu kvepiančią užduotį patikėti galima tik stulbinančiai sumaniam režisieriui Krystianui Lupai, praėjus metams po to, kai jis pastatė „Kirtimą“ FabricA scenoje.
Rinkdamasis besikeičiančią, bet nuolat išgrynintą scenografiją, kur dominuoja pilka spalva (tuščia buto svetainė, parkas, valgomasis), režisierius pirmenybę teikia ne burnojimui ar norui plūstis, bet tariamam kasdienybės banalumui, jam pavyksta subtiliai ištęsti laiką ir kiekvienam leisti pabėgti nuo savų rūpesčių ir apmąstyti tai, kas vyksta Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur.
Jokių specialiųjų efektų, tik video formatu pasirodantis savižudis, kuris lygina savo marškinius ar nelaimę pranašaujantis juodvarnių kranksėjimas. Pjesės veikėjai karčias Bernhardo tiesas taria beveik taikiu ir ramiu tonu, taip jos tampa akivaizdžios lyg būtų išsakytos ne personažo, o paties aktoriaus. O tuo pačiu jos dar labiau šokiruoja ir gąsdindamos tikrina ribas.
Išskirtiniai ir talentingi aktoriai
Bernhardo teiginiai aidi dar stipriau ir įtaigiau, nes ne tik juos, bet ir jų tylą perteikia puikūs Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai: juodai vilkinčios Viktorija Kuodytė ir Eglė Mikulionytė, viena nuolat maištaujanti, kita beveik nebyli; guvernantę vaidinanti Eglė Gabrėnaitė; draugų pora Vytautas Rumšas ir Neringa Bulotaitė; Doloresa Kazragytė, vaidinanti našlę, kuri vis iš naujo išgyvena košmarą – Vienos gyventojų džiūgavimą ir spektaklio pabaigoje pasigirstančią Hitlerio kalbą, kol jos neužgožia visa apimantis triukšmas.
Be to, spektaklyje vaidina ir talentingasis Valentinas Masalskis, įkūnijantis dviejų seserų dėdę, savižudžio brolį. Parke jis pasirodo su berete ant galvos, susikūprinęs, eina pasiramsčiuodamas dvejomis lazdomis, iš pirmo žvilgsnio tai blankus ir nesvarbus personažas.
Tačiau kalbėdamas jis palengva ima darytis vis labiau sarkastiškas, rimtas, sielvartingas, nuolat pasiruošęs emocingai įsiplieksti. Jei tik gyvenimo saulėlydyje jis nebūtų viskuo persisotinęs. Apibendrinęs: „Tikslas – nebebūti“, „Mirtis – vienintelė paguoda“, jis tampa Thomaso Bernhardo alter ego.
Paskutinė valia
Savaitraštis „Inrockuptibles“ (liepos 22 d.), Patrick Sourd
Režisierius Krystianas Lupa pastatė spektaklį pagal paskutinę, ir tikriausiai stipriausią, Thomaso Bernhardo pjesę. Tačiau pereidamas visus gedulo etapus, jis primena laidotuves labiau nei politinę kritiką.
Visi sutinka, kad Krystianas Lupa yra pats jautriausias Thomaso Bernhardo egzegetas. Su puikiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktoriais pastatęs „Didvyrių aikštę“ režisūros meistras iš Lenkijos dar kartą įrodė, kaip jautriai gali pajusti bendrystę su austrų dramaturgu.
<...>
Per 2016 m. gegužę vykusius Austrijos prezidento rinkimus vos nebuvo išrinktas kraštutinių dešiniųjų partijos kandidatas. Praėjus 28 metams nuo pjesės „Didvyrių aikštė“ sukūrimo Thomaso Bernhardo talentas demaskuoti vis dar reikalingas. Tačiau kadangi Istorija parodė, kad dramaturgas buvo teisus, ji jau nieko nebešokiruoja, o autoriui belieka tik apsimesti pavojų skelbiančiu pranašu, kuris konstatuoja jau faktine tapusios situacijos fatališkumą. Krystianui Lupai belieka mus priversti įsiklausyti į pjesę taip, lyg ji būtų skaitoma, jei tik nesileisime klaidinami jos aštrių kampų, kurie sukėlė tiek daug polemikos.
<...>
Galėtume sakyti, kad Thomasas Bernhardas, jau žinojęs esąs pasmerktas, iš anksto numatė, kad „Didvyrių aikštė“ – ceremonialas tokio gedulo, kurio jis pageidauja savo testamentu. Kaip tik šią interpretaciją Krystianas Lupa ir renkasi. Jis pasitelkia visą savo plačiai žinomą teatrinę išmintį siekdamas iškelti aikštėn ypatingą mąstymo skaidrumą, kuris dramaturgui leido dar gyvam esant aprašyti, kokias reakcijas sukels jo mirtis. Taip, kaip į vandenį įmestas akmuo aplink save palieka ratilus, taip ir pjesėje atskleidžiama, kaip plečiasi vis didėjantis emocijų ratilas.
<...>
Ši savo stiliaus tikslumu įtaigi ceremonija, per kurią Lupa atiduoda pagarbą Bernhardui, „Didvyrių aikštę“ paverčia laiką sustabdančiu laidotuvių ritualu, kuriuo Bernhardas vis laidojamas kiekvieną kartą rodant spektaklį. Atrodytų, kad mirdamas Thomasas Bernhardas rado būdą, kaip ir toliau mus kankinti.
Negailestingai pasibaigdamas į nepakeliamą triukšmą peraugančiais 1938-aisiais Didvyrių aikštėje skambėjusiais minios šūksniais, tarsi dar įpildamas alyvos į ugnį, spektaklis pateisina atsivėrusią juodą išnykimo ertmę ataidint riksmui iš niekaip egzorcisto nesulaukiančio košmaro.
Iš prancūzų kalbos išvertė Ainis Selena. Cituojama pagal Rūtos Jonynaitės vertimą.
