Spektaklio centre – tipinė šeima, gyvenanti tipiniame daugiabučio bute. Labiau už viską jie trokšta būti normaliais, tokiais kaip visi, tačiau jų sūnus po traukinio katastrofos yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis nekalba ir nevalgo, tik groja pianinu. Įprastą šeimos gyvenimą netikėtai sudrumsčia vyras, pasisiūlęs išsinuomoti vieną jų bute esantį kambarį. Ir taip viskas ima keistis labai netikėta linkme.
Spektaklio kūrėjai, nagrinėdami uždarą šeimos gyvenimą, klausia, kokia yra mūsų virimo temperatūra, kiek beprotybės mes galime ištverti? Naujame spektaklyje vaidins Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius ir Paulius Matuzas. Visi šie aktoriai išskyrus pianistą Paulių Matuzą dalyvavo šios pjesės skaityme „Versmės“ festivalyje 2016 m., kur pirmą kartą kūrinys buvo pristatytas visuomenei. Pjesės idėją Virginija Rimkaitė vystė LNDT kūrybinėse dirbtuvėse vadovaujama rašytojų Piotro Gruszczynskio ir Sigito Parulskio.
„Neslėpsiu, jaučiu azartą dirbti su vyresniais aktoriais. Tai mano režisūrinis interesas ir nauja patirtis, anksčiau teko dirbti su Aldona Vilutyte, Dovile Šilkaityte, bet šį kartą pakviečiau dar daugiau patirties sukaupusius kūrėjus. Kita vertus, pjesėje personažai yra būtent tokio amžiaus, tad aktorius rinkomės kartu su dramaturge. Susipažinusi su Virginija, ėmiau dar geriau suprasti jos subtilų humoro jausmą, jos pjesių autentišką skonį, kuris yra žavingas ir kelia norą tą pjesę išgirsti ir pamatyti gyvai.
Kalbant apie pianistą Paulių Matuzą, norėjau, kad tai būtų ne aktorinės prigimties žmogus, kad jis savastimi, savo energetika, buvimu scenoje absoliučiai skirtųsi nuo jo tėvus vaidinančių aktorių. Taip, Paulius irgi scenos žmogus, bet jo instrumentas yra pianinas, o ne jo kūnas. Pjesėje sūnus labai smarkiai protestuoja prieš tėvus, yra visai kitoks nei jie, todėl norėjau, kad tai aiškiai pamatytų žiūrovai“, – sako režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė.
Scenografiją „Virimo temperatūrai 5425“ kuria Antanas Dubra (su režisiere dirbęs LNDT spektaklyje vaikams „Trijulis aukštyn kojom“), kostiumus kuria dizainerė Morta Nakaitė.
Absurdo komedijoje kūrėjai kelia klausimus apie normalumo ir nenormalumo santykį, vartotojiškos visuomenės ydas, „standartizuotus“ gyvenimus, sovietinės ideologijos suformuoto žmogaus kompleksus, kurie vis dar gajūs mūsų visuomenėje. Kodėl mūsų normalumo suvokimas vis dar toks siauras, ir kas atsitinka iš visų jėgų stengiantis tapti normaliu?
„Šioje pjesėje man įdomus beprotybės elementas, pulsuojantis visai šalia mūsų. Įdomus tas pojūtis, ta sekundė, kai suvoki, kad kažkas ne taip, kad tai nenormalu. Kartais supranti, kad dalyvavai procese, kuris vedė iki beprotiško rezultato, tačiau kol vyko procesas, to nepastebėjai. Kaip lengva žinant rezultatą, kaltinti, kad kažkas nesuvaldė paties proceso. Bet kada buvo ta riba, kai keistumas tapo nenormalumu?
Ir spektaklyje kol neįvyksta žiauroka kulminacija, į šeimynėlę žiūrime kaip šiek tiek keistą, bet visgi normalią šeimą. Ko gi nepasitaiko? Po to paaiškėja, kaip klydome. Įdomu, kaip nepastebimai ateiname iki beprotybės.
Man dažnai kyla noras kupiūruoti pjesę, tačiau šį kartą jaučiau, kad turiu palikti viską – visas situacijas, keistas sakinio konstrukcijas“, – sako režisierė.
Virginijos Rimkaitės pjesės atspirties taškas – Antikos mitų herojaus Tantalo istorija: prasikaltęs dievams, jis buvo įkalintas pragare ir pasmerktas amžiams kęsti troškulį bei alkį. Kitaip tariant, dievai atėmė iš Tantalo galimybę vartoti, ir tai buvo jo amžinoji kančia – vaisiai traukdavosi vos jam ištiesus ranką nusiskinti, vanduo atslūgdavo jam norint atsigerti. Dramaturgė iškelia mintį, kad galbūt būtent vartotojiškumas yra mūsų dienų pragaras. Skaičius 5425 simbolizuoja itin aukštą temperatūrą, kurioje lydosi to paties pavadinimo metalas tantalas. Tad kokia yra šiuolaikinio Tantalo virimo temperatūra, kokį karštį jis gali ištverti?
