Lietuviai nevertina to, ką turi
Vsevolodas Černozubas – Rusijos opozicionierius, aktyvią veiklą pradėjo dar studijų metais. Studijavo psichologiją, bet pagal išsilavinimą niekad nedirbo, užsiėmė ryšiais su visuomene ir politika. Buvo judėjimo „Solidarumas“ tarybos narys, dirbo su Borisu Nemcovu, Gariu Kasparovu, Ilja Jašinu. Kai buvo pradėta Bolotnaja byla – masiškai į kalėjimą imta sodinti visus, to paties pavadinimo aikštėje prieš Vladimiro Putino inauguraciją protestavusius žmones, Vsevolodas nusprendė bėgti iš Rusijos. Vilniuje jis – jau ketverius metus.
„Lietuvoje žmonės pakankamai gerai žino apie tai, kas vyksta Rusijoje. Dažnai apie tai rodo ir per žinias. Bet svarbu tai, kad bet kuris žmogus Europoje suprastų, kad pabėgėliai gali būti nebūtinai iš besivystančių šalių. Europiečiai nesitapatina su atvykėliais iš Afrikos, žiūri į juos truputį iš aukšto, o kai šalis, iš kurios bėga žmonės ir prašo prieglobsčio, yra netoli, lengviau suprasti, kad ir pats gali atsidurti pabėgėlio vietoje. Svarbu, kad tai suvoktų jauni žmonės, kurie negyveno Sovietų Sąjungoje. Kad jie žinotų: jei atsainiai žiūrės į korupciją, į šališką teismų veiklą, nusikalstamumą, politikų melavimą, jei patys nedalyvaus politikoje, tai kiekvienoje šalyje gali nutikti tai, kas nutiko Rusijoje“, – sako Vsevolodas.
Šis spektaklis jam yra viena iš integracijos formų, nes leidžia susipažinti su įdomiais žmonėmis. Kultūra Vsevolodas domėjosi ir Maskvoje. Meno kalba, anot jo, yra labai geras būdas kalbėti apie migraciją, daugiatautiškumą ir pabėgėlių problemas.
„Lietuviai puikiai žino savo šalies bėdas, kad didelė emigracija, kad gyvenimo lygis nėra toks aukštas, kaip tarkim, Švedijoje. Bet, mano manymu, yra daug gerų dalykų, kurių nevertinate. Svarbiausia, kad per rinkimus keičiasi valdžia. Vien per tą laiką, kai aš čia, pasikeitė valdžia Vilniuje ir pasikeitė valdžia parlamente. Nesvarbu, ar jums patinka nauji atstovai ar ne, svarbu, kad galite juos pakeisti. Tai reikia vertinti. Juk visi žino, kad kadencijai pasibaigus Jūsų prezidentė paliks postą ir ji pati tai žino. Rusijoje sunku būtų įsivaizduoti, kad politikas pralaimėjo rinkimus ir išėjo“, – teigia „Dreamland“ dalyvis.
Bandys sulaužyti stereotipus apie musulmonus
Vienintelė spektaklyje pasirodanti mergina Feyzanur Önal atvyko iš Turkijos. Vilniaus Gedimino technikos universitete ji studijuoja Verslo vadybą. Mokslus Feyzanur pradėjo gimtojoje Turkijoje, bet kai jos universitetas kaip ir daug kitų šalyje buvo uždarytas, mergina ieškojo galimybių mokytis Europoje. Lietuvoje verslą turi Feyzanur dėdė, todėl ji atvyko studijuoti į Vilnių. Jos manymu, Lietuvoje žmonės bijo užsieniečių, o musulmonus žino tik kaip teroristus. Pasirodydama spektaklyje šiuos stereotipus Feyzanur tikisi sugriauti.
Tai bus pirmas žingsnis siekiant parodyti, kad musulmonai yra normalūs žmonės, esame bendruomeniški, kalbame kitomis kalbomis. Islamas toks pat kaip krikščionybė, kaip judaizmas.
„Niekad nesu dirbusi teatre, man buvo įdomu pabandyti, esu smalsi. Tačiau taip pat mačiau, kad lietuviai nėra ekstravertai, jie drovūs, bijo užsieniečių, mačiau tai jų akyse, tad pagalvojau, kad jeigu jie pamatys, kad mergina, dėvinti hidžabą, yra bendraujanti, atvira, gal tai padės sulaužyti stereotipus. Tai bus pirmas žingsnis siekiant parodyti, kad musulmonai yra normalūs žmonės, esame bendruomeniški, kalbame kitomis kalbomis. Islamas toks pat kaip krikščionybė, kaip judaizmas. Skiriasi tik tai, kaip praktikuojame savo tikėjimą. Esminiai dalykai visose religijose tie patys – nemeluoti, neapkalbinėti, nevogti. Islame Jėzus irgi yra, jis vienas svarbiausių pranašų. Korane jis minimas daug kartų. Skirtumai labai maži, bet mes, žmonės, iš jų sugebame padaryti dideles problemas“, – sako turkė.
Feyzanur sako, kad su priešišku lietuvių elgesiu jai susidurti neteko, nors girdėjo merginų pasakojimų, kad vilniečiai bandė nutraukti hidžabus, bet ji mano atvykusi tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo daugiau užsieniečių ir lietuviai į juos žiūrėjo atviriau ir draugiškiau. Mergina taip pat sako, kad Vilniuje turi daug draugų, bet lietuvių tarp jų mažiau nei užsieniečių.
Kadangi Lietuvoje musulmonų nedaug, mergina pripažįsta, kad ją nuolat varsto smalsūs žvilgsniai. „Pradžioje galvojau: Freyzanur negi tu tokia keista? Bet po šios vasaros atostogų supratau, kad šie žmonės žiūri į mane, nes vieninteliai musulmonai, kuriuos jie matė, buvo tik televizoriaus ekrane, ir dabar jie pirmą kartą regi tikrą musulmonę su hidžabu, nori pažiūrėti, kaip jis atrodo iš arti, kaip ji tą hidžabą užsisegusi. Kai pakeičiau požiūrį, labiau pamilau tuos žmones, pradėjau šypsotis žiūrintiems. Tai labai pakeičia ir jų elgesį, pastebėjau tai“, – pasakoja mergina.
Apie ilgą kelią į Europą ir ribines patirtis
Trečiasis „Dreamland“ dalyvis – Zabi Ahmadi iš Afganistano. Šio smulkiojo verslininko pasakojimas yra artimiausias tipiškai suvokiamai pabėgėlio istorijai. Zabi už kelionę į Europą sumokėjo didelius pinigus, 25 dienas keliavo ir pėsčiomis, ir nelegalių pervežėjų transportu, beveik parą praleido krovininiame sunkvežimyje. Pasiekęs Lietuvą keliavo į Vokietiją, Prancūziją, po to į Didžiąją Britaniją, galiausiai vėl atsidūrė Lietuvoje. Pabradės pabėgėlių priėmimo centre Zabi gyvena jau pustrečių metų, nors pagal įstatymus sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo turi būti priimamas per 3 mėnesius, esant reikalui terminą pratęsiant dar 3 mėnesiams. Afganistanietis savo žmonos ir vaikų nematė jau ketverius metus.
Spektaklyje be Vsevolodo istorijos, žiūrovai išgirs dar vieną sukrečiantį Rusijos piliečio Daniilo Konstantinovo pasakojimą. Daniilas Maskvoje dirbo teisininku. Irgi prisidėjo prie opozicinio judėjimo, sulaukė grėsmingų kaltinimų, dvejus metus praleido kalėjime. Išėjus į laisvę jį pasiekė žinios, kad susidorojimas dar tikrai nebaigtas, tad jis su žmona nusprendė bėgti iš Rusijos.
„Dreamland“ scenoje – ir vienas „meilės migrantas“ – Abdo Zein Al Abedeenas iš Libano. Jo istorija, pasak kūrėjų, yra viena šviesiausių. Su savo žmona klaipėdiete Jekaterina Abdo susipažino internetu ir susirašinėjo dvejus metus. Klaipėdietė nuvyko į Beirutą, pora susituokė. Kadangi padėtis Libane nebuvo labai stabili, jie nusprendė vykti į Lietuvą. Libanietis Lietuvoje gyvena jau dešimt metų, turi Lietuvos pilietybę, su žmona susilaukė dviejų vaikų. Dirba IT specialistu „Nasdaq“ kompanijoje.
Solidarumo trūkumas visame regione
Migracijos ekspertas Karolis Žibas, daug konsultavęs „Dreamland“ kūrybinę komandą, sako, kad šis spektaklis reikalingas ne vien šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, bet ir visai Vidurio bei Rytų Europai: „Matome didžiulę poliarizaciją ir solidarumo krizę. Tiksliau sakant, esame selektyvaus solidarumo ir selektyvių žmogaus teisių liudininkai, o tai rodo vertybinę krizę visame regione.
Negalime manyti, kad nesusitvarkę su globaliais iššūkiais, galėsime susitvarkyti su vietiniais. Šis spektaklis svarbus tuo, jog priverčia susimąstyti, kodėl, po II-ojo pasaulinio karo politiniai pabėgėliai iš mūsų kraštų sulaukė solidarumo iš viso pasaulio, o šiandien to solidarumo rodyti nenorime. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet visą regioną.
Šis spektaklis ne tik apie solidarumo trūkumą, kaip svarbų prieglobsčio politikos kontekstą. Jis kalba apie visuomenę, individualius išgyvenimus ir patirtis, priešinimąsi solidarumui ir žmogaus teisėms, bandymus pritapti... apie tai, kaip jaučiasi žmonės, „iškritę“ iš aktyvaus pilietinės visuomenės dalyvavimo, apie tai, kaip žmonės patenką į socialinį užribį.“
Dokumentinio spektaklio „Dreamland“, rež. Mantas Jančiauskas, premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks lapkričio 25 ir 26 dienomis 16 val.
