Visų pirma todėl, kad 1982 m., kai jis buvo sukurtas, imtis partizaninės kovos tematikos, netgi perteiktos simboline forma, buvo ganėtinai rizikinga. Rašytojas Rimantas Šavelis, kurio romanas „Dievo avinėlis“ ir įkvėpė kompozitorių, iš pradžių net nenorėjo imtis rašyti tokio libreto.
Kai pavyko jį įkalbėti ir libretas po korekcijų pagaliau buvo patvirtintas, koją į sceną pretendavusiam veikalui pakišo sovietinių valdininkų drebulys dėl savo kėdžių, nuogąstavimai, kad už Atlanto artimųjų turintis F.Bajoras gali persikelti gyventi į JAV, taip pat atskirų atlikėjų nenoras imtis sudėtingo netradicinės formos veikalo.
„Tuometinis Kompozitorių sąjungos pirmininkas Vytautas Laurušas gavo pylos, kad įvyko perklausa ir opera nebuvo sukritikuota. Matyt, dėl to po kurio laiko Operos teatras sugalvojo rengti dar vieną operos aptarimą. Joje apie muziką mažai kalbėta, ištisai buvo kritikuojamas libretas, neva jis prastas, per daug gerai parodyti partizanai“, – liudija F.Bajoras.
Jo „Dievo avinėlis“ neliko visiškoje užmarštyje: po nepriklausomybės atgavimo jau 1991 m. režisierius Jonas Vaitkus šį veikalą interpretavo Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, atskiri „Dievo avinėlio“ epizodai nuskambėjo ir simfoniniuose koncertuose. Tik visa tai nebuvo tas visą sumanymo didingumą atskleidžiantis opera-baletas, kokį savo vaizduotėje taip ilgai nešiojosi kompozitorius. Tad galima drąsiai teigti, kad tikroji, keturis dešimtmečius laukta F.Bajoro „Dievo avinėlio“ premjera 2022 m. lapkritį įvyks LNOBT scenoje.
„F.Bajoro muzika, mano požiūriu, yra klasika. Žinoma, tai ne Albano Bergo „Lulu“ ir ne Olivier Messiaenas. Tačiau kartu ji yra originali, joje ypatinga kiekviena frazė – tereikia įprasminti leitmotyvus. Tai gili muzika, nors visko joje yra, jei kalbėtume apie kompozicinę techniką, – ir minimalizmo, ir kitų dalykų. Bet svarbiausia, kad po techniškai sudėtingais dalykais slypi gili prasmė“, – teigia vienas iš šio „Dievo avinėlio“ pastatymo entuziastų – dirigentas ir premjeros muzikos vadovas Gintaras Rinkevičius, kurio vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir gros LNOBT orkestrinėje.
Sudėtingos operos-baleto režisieriaus misijos ėmėsi choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis, pasitelkęs nuolatinius savo kūrybinius bendražygius – scenografą Marijų Jacovskį ir kostiumų dailininkę Elvitą Brazdylytę.
„Džiaugiuosi, kad teatro repertuare gimsta dar vienas nacionalinis veikalas, kurių atsiradimas LNOBT man atrodo labai prasmingas. Šio kūrinio raktas man slypi fizinio, materialaus ir dvasinio, nematomo pasaulių sąveikoje. Tas antrasis pasaulis, nesvarbu, kaip jį įvardinsime – dvasiniu pasauliu, mirusiųjų karalyste ar kolektyvine atmintimi – visąlaik šalia mūsų. Jis mus globoja, saugo, bando mus perspėti, tačiau, pernelyg susikoncentravę į materialius dalykus, dažniausiai jo neišgirstame, nejaučiame jo siunčiamų ženklų“, – kalba M.Rimeikis.
