„Vienas iš mano tikslų – kad LNOBT taptų vienu iš Europos teatrų lyderių, kad pasaulis pažintų lietuvių operą. Esu tikras: Lietuvoje turime naujųjų Netrebko“, – ryžtingai sako naujasis LNOBT operos meno vadovas, kurio kelias į pripažinimą buvo spalvingas: iš Romos jis vedė į Niujorką, vėliau – į bohemiškąjį Paryžių ir leido tikrovėje pajusti savo diriguojamų operų herojų gyvenimą.
– Pirmą kartą kalbėjomės, kai Lietuvoje viešėjote su latvių operos soliste Kristīne Opolais. Nuo tada Lietuva Jūsų žemėlapyje ėmė atsirasti vis dažniau...
Taip, nuo tada Lietuvoje lankiausi ne kartą. Po sėkmingo jūsų minėto koncerto buvau pakviestas dalyvauti Vilniaus festivalio organizuotame V. Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai pastatyme, taigi turėjau atvykti į perklausą, susipažinti su idėja, išsirinkti dainininkus. Vėliau čia buvau atvykęs vesti meistriškumo kursų ir grįžęs – diriguoti spektaklio premjeros. Dabar vis grįžtu į Lietuvą. Man čia patinka, džiaugiuosi, kad artimiausiu metu atvyksiu dar dažniau. Regis, pirmasis mano pasirodymas su Kristīne Opolais buvo labai sėkmingas – užsimezgė nauji ryšiai, pradėti plėtoti santykiai su jūsų šalimi, ėmiau pažinti Lietuvos operą ir muzikos meno mylėtojus.
– Jūsų atsakyme skamba žodžiai „atvykti, grįžti“, taigi muziko gyvenimas neatsiejamas nuo kelionių: iš teatro į teatrą, iš šalies į šalį. Gal kada susimąstėte, ar yra tokių vietų (galbūt teatro scenų), kurias galite vadinti namais? Kaip vienas ar kitas kraštas pelno tokią vietą Jūsų gyvenime?
Yra keletas miestų, kurie man be galo svarbūs. Pirmiausia, žinoma, Niujorkas, kuriame praleidau pustrečių metų. Kaskart tenai grįžęs jaučiuosi kaip namie. Kitas miestas – Paryžius. Čia kurį laiką gyvenau ir sėkmingai dirbau. Šie du miestai man labai svarbūs. Žinoma, negaliu nepaminėti ir Romos, savo gimtojo miesto. Dabar smalsu, koks bus mano ir Vilniaus santykis, nes čia lankysiuosi vis dažniau. Manau, netrukus ir jūsų miestą galėsiu laikyti namais.
– Ne tik kasdienės studijos, praktika ir nuolatinis repertuaro plėtimas reikalauja iš muziko daug jėgų, ištvermės ir kantrybės, bet ir tai, kad tenka nuolat vykti į svečias šalis statyti operų ar diriguoti koncertų. Štai ir dabar: kalbamės telefonu Jums važiuojant iš vieno miesto į kitą. O ką Jūs įvardytumėte pačiu sunkiausiu muziko gyvenime dalyku?
– Nemanau, kad būti muziku ar – mano atveju – dirigentu yra sunku. Toks mano pasirinkimas, tad kelionės – šio darbo dalis. Tiesa, kartais tai vargina, ypač, kai būna keletas skrydžių iš eilės, pavyzdžiui, trys skrydžiai tą pačią dieną. Tada tenka vykti iš miesto į miestą, iš lėktuvo į lėktuvą.
Bet man tai patinka, nes keliavimas man – patirtis. Labiausiai kelionėje erzina tai, kad daug brangaus laiko sugaištama oro uostuose. Kita vertus, priimu tai kaip vieną iš savo darbo sudedamųjų dalių. Reikia nepamiršti, kad esu italas, tad man labai svarbu geras maistas, saulė, puikus oras. Visgi, kad ir kur keliaučiau, stengiuosi priimti tos šalies sąlygas ir papročius.
Atvykęs į Lietuvą nenoriu būti italas Lietuvoje – noriu tapti lietuviu Lietuvoje. Amerikoje taip pat noriu būti amerikietis. Man svarbu pažinti viską: šalies papročius, maistą, oro sąlygas. Juk tai taip pat svarbi mano darbo dalis. Taigi atvykęs į Lietuvą valgau kaip lietuvis ir rengiuosi kaip lietuvis.
– Prabėgusi vasara Lietuvoje buvo gana itališka. Bet štai rudenį būna visko: kartais ilgai gėrimės auksine gamta, maloniai šildo saulė, bet galiausiai atslenka lietūs ir šalčiai. Ar esate pasiruošęs lietuviškiems orams ir niūriai žiemai?
– Visai to nesibaiminu, tiesiog apsirengsiu kiek šilčiau. Lietuva man patinka su visa savo orų palete: saule, karščiais, vėsa, lietumi ir rūkais. Sunkiau, manau, kas savaitę keisti šalį, klimatą, maistą. Pavyzdžiui, pernai su Kristīne Opolais koncertavau Puerto Rike, po ko vykau į Vilnių. Taigi vieną dieną buvo 30 laipsnių karštis, Karibų jūros bangos, o kitą dieną – sniegas Vilniuje. Tai buvo neįprastai šaltas pavasaris – snigo gegužės 9-ąją. Taigi turiu gebėti staigiai keistis ir prisitaikyti.
– Tikiu, kad pomėgis keliauti ir gebėjimas gerai jaustis greitai keičiantis sąlygoms yra tiek išugdytos, tiek ir įgimtos savybės. Jūsų tapimo muziku istorija rodo, kad ieškojimų ir kaitos niekada nebijojote – įvairiais gyvenimo tarpsniais keitėsi Jūsų pagrindinės domėjimosi sritys: grojimas trimitu, kompozicija, dirigavimas...
– Man įprasta išbandyti įvairius dalykus. Esu kompozitorius, kuris diriguoja, o kartu – kuriantis dirigentas. Buvau ir trimitininkas. Sakyčiau, esu sudėtinė asmenybė, ir tai man gyvenime labai padeda, nes gebu greitai keisti mąstymo kryptį. Juk ir diriguodamas operą turiu greitai keisti interpretaciją. Manau, kad mano asmenybės raktas – gebėjimas keistis ir keisti laiką, miestus, maistą, orą, kūrinius. Man tai įprasta, bet manau, kad kitiems nelengva matyti žmogų chameleoną.
– Grįžkime į pačią pradžią: kaip tapote muziku? Klausiu, nes tenka, pavyzdžiui, bendrauti su žmonėmis, turinčiais tėvus muzikus, kurie, žinodami daugelį tokio gyvenimo kelio detalių, mėgina atkalbėti vaikus nuo šios profesijos. Kokia Jūsų istorija?
– Muzikos pradėjau mokytis dėl to, kad esu kilęs iš pasiturinčios šeimos. Italijoje gana įprasta, kad tokios šeimos stengiasi vaikus lavinti visapusiškai, suteikti jiems galimybę sportuoti, mokytis kokios nors meno šakos.
Taigi mano šeima mane ir sesę leido mokytis muzikos: aš penkerių pradėjau groti trimitu, o sesė nuo penkerių griežė smuiku. Paauglystėje į muziką pradėjau gilintis labiau, nes supratau, kad man ji nėra vien užklasinė veikla, – pajutau, kad tikrai myliu muziką. Septyniolikos baigiau konservatoriją, trimitininko specialybę. Paskui įstojau į universitetą mokytis teisės.
Greta to studijavau ir kompoziciją, nes buvo smalsu suvokti, ką groju. Mokydamasis trimito, trombono ar obojaus specialybės, muzikos teorijos neišmanai taip gerai. Man rūpėjo žinoti, kaip viskas muzikoje veikia. Kompozicijos mokiausi dešimt metų – tiek Italijoje trunka bakalauro studijos. Vėliau dvejus metus studijavau magistrantūroje. Ir tik įgijęs magistro laipsnį supratau, kad ir noriu, ir turiu išmokti diriguoti.
Esu žmogus, mėgstantis būti muzikos epicentre, dalyvauti kuriant interpretaciją. Trimitininkas, ypač orkestre, tegali kūrinį atlikti taip, kaip kažkas kitas už jį nusprendžia. Jei esi kompozitorius, gyveni žinodamas, kad tavo kūrinį interpretuos kas nors kitas. O štai dirigentui atsiveria galimybė įgyvendinti savo interpretaciją.
Tai amžinoji kūrinio ir interpretacijos problema. Taigi būdamas toks, koks dabar esu, geriausiai jaučiuosi galėdamas interpretuoti, ką pats sukūriau. Tai suvokęs, ėmiau diriguoti savo paties ir kitų jaunų šiuolaikinių kompozitorių kūrybą. Supratau, kad dirigavimas ir yra mano kelias, leidžiantis pajusti visišką laisvę įgyvendinti muzikines idėjas. Pradėjau nuo mažų žingsnelių: dirigavau nedidelius koncertus, įgijau žinių, turtinau patirtį, tad dabar esu ten, kur esu, ir tuo labai džiaugiuosi.
Baigęs dirigavimo mokslus, Italijoje dalyvavau įvairiuose konkursuose, deja, visur nesėkmingai. Po virtinės nesėkmių nutariau vykti į Ameriką. Dirigento karjerą pradėjau Amerikoje ir Prancūzijoje. Kaip tik dėl to taip labai patinka Paryžius ir Niujorkas. Italijoje niekaip nepavyko patekti į didžiuosius teatrus, o Amerikoje jau po dvejų metų dirbau Metropolitan Opera teatre.
Taip, mano žinių bagažas itališkas, bet tikrasis profesinis šuolis įvyko Amerikoje ir Prancūzijoje. Dabar į Italiją grįžtu gana dažnai – Romoje turiu namus, koncertuoju Venecijos Teatro La Fenice teatre, Veronos arenoje, Florencijos teatre Teatro del Maggio Musicale Fiorentino. Taip pat Italijoje diriguoju keleto festivalių scenose, o Europoje koncertuoju visur – nuo Lietuvos ir Latvijos iki Vokietijos, Portugalijos ir t. t.
– Sakėte, kad Jums svarbu būti muzikos epicentre, norite pats įgyvendinti savo interpretacijos idėjas. Stovint prie dirigento pulto, Jūsų interpretacijos sėkmė priklauso nuo daugelio žmonių: orkestro, solistų, choro. Tai taip pat nelengva, nes reikia rasti būdą su visais kalbėtis. Nelengva būti geram visiems, tad psichologija, ko gero, tampa ypač svarbi?
– Psichologija – vienas svarbiausių dalykų mano profesijoje. Gauti autoritetingas pareigas ir turėti sprendžiamąją galią yra viena, o gebėti pelnyti orkestro muzikų, solistų ir publikos pasitikėjimą – visai kas kita. Jei tavimi netikės atlikėjai, nepatikės ir publika.
Reikia visus įtikinti, kad tavo interpretacija pati teisingiausia. Taigi svarbu pasiekti kur kas gilesnį nei kalbėjimas komunikacijos lygį. Diriguoti, manau, nėra vien perskaityti partitūrą. Tai kur kas gilesnis pjūvis – tai filosofija, gilinimasis į žmogaus esmę. Taip pat dirigavimas – labai erotiškas reiškinys, nes išgyvendamas muziką visuomet giliai kvėpuoji kartu su atlikėjais.
Neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas kūrinio kadencijoje kvėpuoti kartu su dainininku ir visu choru – 150 ar 200 žmonių kvėpuoja kartu! Nuo tavęs priklauso, ar pavyks viską atlikti taip, kaip norisi. Kai pavysta – užplūsta stebuklingas jausmas. Tai emocija, skrodžianti tave kiaurai. Esi lyg mediumas, nes kuri skirtingų realybių – choro, scenografijos, režisūros, orkestro – sintezę. Jei pavyksta įtikinti bendražygius sekti tavo interpretacijos keliu, vadinasi, darbą atlikti pavyko geriausiai, kaip tik įmanoma.
Vis dėlto gebėjimas įkvėpti – toli gražu ne viskas. Ypač jauniems dirigentams nevalia užmiršti, kad svarbu daug mokytis, nes vien mistifikacijos ar psichologijos negana.
Aistra labai svarbi, bet ji anaiptol ne vienintelė. Reikia nepabūgti rutinos ir išnagrinėti partitūras taip, kad prireikus atsisėdęs perrašytum natas iš atminties. Svarbu išmanyti muzikos tradicijas, istoriją, harmonijos žinias ir visiškai atsiduoti darbui. Atsidavimas – tai daugiau nei meilė. Privalai visiškai atsiduoti tam, ką darai, nes niekada nesugebėsi įtikinti kito, jei pats nebūsi įtikėjęs.
– Kūrinys, kuriuo įtiki pats ir įtikini klausytojus, tampa esminis gyvenime. Muzikai, su kuriais esu kalbėjusi, dažnai prisimena kokį nors ryškiausią savo darbą. Kokie opusai yra Jūsų gyvenimo švyturiai?
– Keletas simfonijų ir operų mano gyvenime ypač reikšmingos, žyminčios tam tikrus jo virsmus. Pirmyn mane vedė Johanneso Brahmso simfonijos, ypač Ketvirtoji. Antroji ir Ketvirtoji J. Brahmso simfonijos – šedevrai, paliečiantys sielos gelmes. J. Brahmso kūryba – viena pirmųjų ir didžiųjų mano meilių.
Pati pirmoji meilė – Igorio Stravinskio muzika. Ji tiesiog ypatinga. Iš operų pirmąkart susidūriau su Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuanu. Tai įvyko Niujorke dirbant su Fabio Luisi – tada jis buvo Metropolitan Opera vyriausiasis dirigentas. Na o studijuodamas Prancūzijoje ir tobulindamas operos Don Žuanas sekstetą Sola, sola in buio loco... ne tik pajutau, kad esu teisingame – muziko – kelyje, bet kartu suvokiau, kad opera man ypač svarbi ir kad tiesiog turiu tapti operos dirigentu.
Yra ir daugiau man reikšmingų kūrinių, pavyzdžiui, Giacomo Puccini opera Toska. Gyvenu Romos centre, tad susiruošęs eiti į bažnyčią renkuosi Sant’Andrea della Valle – būtent tą, kurioje vyksta pirmasis šios operos veiksmas. Iš savo namų balkono matau šios bažnyčios bokštus. Toskos partitūroje įžvelgiu paralelių su savo gyvenimu. Panašiai yra ir su G. Puccini Bohema. Gyvendamas Paryžiuje, mačiau to miesto kasdienybę, bohemišką aplinką – visa, kas yra operos Bohema objektas. Kai buvau jaunas ir gyvenau skurdžiai, jaučiausi tarsi Marčelas iš šios operos.
– Apmąstydamas svarbiausius savo gyvenimo kūrinius ir minėdamas svarbius Jums miestus, nejučia grąžinote mus prie to, nuo ko pradėjome, – prie Jūsų kelionių įvairiomis kryptimis. Minėjote, kad jau pajutote ryšį su Vilniumi ir Lietuva. Tad kokį regite mūsų operos pasaulį? Koks mūsų teatro pulsas?
– Noriu pabrėžti, kad LNOBT muzikai puikiai pasirengę. Jau pirmą kartą čia atvykus nudžiugino aukštas orkestro muzikų, talentingų solistų lygis. Mano, kaip naujojo operos meno vadovo, užduotis – padėti Lietuvos operos kūriniams skleistis pasaulyje.
Vienas iš mano tikslų – kad LNOBT taptų vienu iš Europos teatrų lyderių, kad pasaulis pažintų lietuvių operą. Lietuvos nacionalinę operą reikia padaryti vėliavneše ne tik Baltijos, bet ir kitose Europos šalyse. Aš pats Lietuvoje diriguosiu G. Puccini Bohemą, G. Rossini Sevilijos kirpėją, V. Bellini Kapulečius ir Montekius, taip pat simfoninį gala koncertą, skirtą šviesaus atminimo jūsų operos grandui Virgilijui Noreikai.
Deja, pirmąjį sezoną Lietuvoje būsiu ne taip dažnai, kaip norėčiau, nes mano darbų grafikas perpildytas anksčiau suplanuotų koncertų pačiose įvairiausiose pasaulio koncertų salėse. Bet nuo sausio iki gegužės diriguosiu daug dažniau, dirbsiu su muzikais, pradėsime keisti repertuaro veidą, kviesime jaunų atlikėjų. Esu tikras – Lietuvoje turime naujųjų Netrebko.
Be to, manau, kad operos teatro scenoje turi rastis vietos ne tik operoms ir baletams, – čia turi skambėti ir simfoninis repertuaras. Tai be galo svarbu norint, kad orkestras nepaliautų tobulėti. Taigi esu pasiryžęs kurti ir simfoninį sezoną, kviesti ryškiausius dirigentus iš viso pasaulio – geriausius iš geriausių. Taip pat labai svarbu bendradarbiauti, rengti bendrus pastatymus su užsienio teatrais ir kūrėjais. Tai padėtų Lietuvos kūrėjus ir atlikėjus pristatyti pasauliui, priešingu atveju viskas lieka čia, tik mums patiems.
Galiausiai manoji teatro vizija – atvirumas. Netikiu, kad 2019-aisiais teatras gali būti vien teatras – tai kur kas daugiau. Teatras turi būti atviras kiekvienam Lietuvos žmogui net tada, kai jį riboja finansai ar didelis atstumas. Muzika turi būti kultūros skleidėja. Opera, kaip ir visa kultūra, negali būti vien aukštuomenės, turtingųjų privilegija – ji turi būti pasiekiama visiems. Kultūra – tai gyvas, takus reiškinys. Esu jaunas, turiu žinių, energijos ir minčių, kad galėčiau to imtis. Tikiuosi, visi patikės mano idėjomis šioje naujoje teatro eroje.
