„Lokio“ dramaturgija remsis trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – prancūzų rašytojo Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos: lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand‘o Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemeta vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“, – sako režisierius.
Visas tris istorijas į vieną pjesę jungia dramaturgė iš Lenkijos Anka Herbut. Jai talkina Teklė Kavtaradzė. Spektaklio scenografas – Fabien Lédé iš Prancūzijos, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius — Bogumił Misala, choreografas — Paweł Sakowicz, vaizdo efektų autorius — Jakub Lech. Dauguma kūrybinės komandos Lietuvos publikai 2017 m. balandį pristatė audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“.
„Lokyje“ vaidina didelė komanda talentingų Lietuvos aktorių, kuriuos kūrėjai iš Lenkijos pasirinko per atranką. Pasak režisieriaus, atsirinkti aktorius buvo sunkiausi užduotis, bet susidomėjimas viršijo drąsiausius lūkesčius: „Teatras sulaukė daugiau nei šimto paraiškų. Atrankos metu ilgai kalbėdavomės, paskiau aktoriai likdavo vieni prieš kino kamerą – be jokių aktorinių užduočių ar prašymo suvaidinti kokį nors vaidmenį. Taip pat nebuvome nustatę jokios laiko trukmės, kurią kiekvienas atrankos dalyvis turėjo praleisti kambaryje. Išvykome iš Vilniaus drauge su Anka Herbut nustebinti daugybės puikių artistų, kuriuos turėjome galimybę pažinti, ir dešimtimis valandų filmuotos medžiagos. Remdamiesi šiais susitikimais stengėmės sukurti kūrybinę situaciją, kurioje mums pavyktų atskleisti norimas temas“.
Aktoriai Darius Gumauskas, Rytis Saladžius, Vainius Sodeika, Saulius Bareikis, Nelė Savičenko, Elžbieta Latėnaitė, Airida Gintautaitė, Dovilė Šilkaitytė, Gytis Ivanauskas ir Arnas Danusas teatrologei Daivai Šabasevičienei pasakojo įspūdžius iš „Lokio“ repeticijų.
Saulius Bareikis:
Per neeilinių asmenybių mitus tirsime tuos, kurie, neatlaikę kovos su įteisinta melo sistema, virsta „žvėrimis“. Tokia reakcija būdinga aukoms, įvarytoms į kampą, bet žūtbūt ginančioms savo prigimtines teises.
Arnas Danusas:
Kas atsitinka, kai žmogaus troškimai tampa nebekontroliuojami, kai jis nebegali suvaldyti viduje tūnančio žvėries? Tas išsiveržimas iš savo kailio, manau, ir jungia visas tris istorijas. Šiuo atveju išsiveržimo išraiška – žmogžudystė. <...> Projektoriuje matomas vaizdas visiškai kitoks, nei kuriamas gyvai. Nors abu veiksmai vyksta prieš tavo akis, tačiau jie perduoda visiškai skirtingas žinutes arba smarkiai papildo vienas kitą.
Airida Gintautaitė:
Repetuodama atradau ypatingą kriminalisto tyrėjo poziciją. Artėdamas prie nusikaltėlio ar aukos psichologinio paveikslo, pats tarsi pradedi suprasti motyvus ir nusikalstamus veiksmus. Tyrinėji personažą ir tapatiniesi su jo sąmone bei pasąmone, nori suprasti, kodėl taip elgiamasi. Tai panašu į vaidmens kūrimą.
Darius Gumauskas:
Šių istorijų pateikti dokumentiškai neįmanoma, neturim tikslo atskleisti tiesos (galų gale tai ne mūsų kompetencija), dėl to per repeticijas logiškai priėjome prie mokumentikos (dokumentinės fikcijos) ir posttiesos temų. Šiandien dar vieną terminą išgirdau – postpolitika! Oho! Galva plyšta.
Gytis Ivanauskas:
Tris tam tikra prasme nesusijusias istorijos vienija meilė ir mirtis. Mano manymu, tai amžinos temos, jungiančios mus visus, kūrėjus ir žiūrovus. <...> Režisieriaus kelias painus gerąja prasme, tai kelias, kuris verčia provokuoti patį save, ieškoti naujų formų ir galimybių, kai kartais atrodo, kad nebežinai, ir iš to nežinojimo atrandi save iš naujo.
Elžbieta Latėnaitė:
Daug kalbėjomės, žiūrėjome filmus, klausėme paskaitų, darėme įvairius pratimus ir kėlėme sau užduotį pajusti vienas kitą, atrasti tai, kas svarbu medžiagoje, surasti savo santykį su tuo, ką kuriame. Kartais jaučiausi kaip patekusi į keistą realybės šou su mistikos elementais, kurie atsklido iš Mérimée apsakymo „Lokis“.
Rytis Saladžius:
Dabar eiliniam žmogui sudėtinga suprasti ne tik kas vyksta aplinkui, bet ir savo asmeninius sprendimus. Visus gyvenimo žingsnius smarkiai veikia išoriniai dirgikliai. Yra stebimojo ir stebinčiojo tarpusavio santykiai, arba stebimųjų ir stebinčiųjų grandinė. Kur ji baigiasi ir kas yra tikrasis pasakotojas, istorijos kūrėjas? Kurio stebinčiojo pasakojimas yra tikrasis gyvenimo atspindys? Galų gale, kas stebi žiūrovą?
Vainius Sodeika:
Improvizuojant susikuria bendra atmosfera, kuri „sulipdo“ netgi performatyvų vyksmą, galintį ir istoriją išskleisti, ir provokuoti. Manau, kad su Łukaszu Twarkowskiu kuriamas spektaklis yra kaip vitaminas C dramos teatrui.
Dovilė Šilkaitytė:
Su Łukaszu jautiesi pats sau įdomus. Jis neteigia, kad viską žino ir bus tik taip, kaip jis nori. Tai yra bendras kūrybinis procesas. Łukaszas moka stebėtis, nežinoti, atrasti, džiaugtis. Jis moka girti, žavėtis. Todėl tikiu, kad spektaklyje „Lokis“ mums, dalyviams, bus smagu būti. O tai, neabejoju, persiduos ir žiūrovui.
