Kelerius metus aktorius dirbo Londono „Globe“ teatre, dabar – „The New Vic“ ir „Alexandra Palace“ teatruose. Vienas iš pastarųjų aktoriaus darbų – neseniai sukurtas Bedricho Janačeko vaidmuo Theresos Heskins spektaklyje „Tomas, Dikas ir Haris“.
„Tai įspūdingas projektas, kurį prodiusavo garsus prodiuseris Kenny Waxas. Jis dirbo prie tokių miuziklų kaip „Liūtas karalius“, „Mamma mia“ ir kitų. K.Waxas prodiusuoja ir miuziklus, ir dramas. Buvo labai įdomu pamatyti visiškai kitokį teatrą. Daug medžiagos, daug analizės“, – kalbėjo A.Gaučas.
Pokalbiui su aktoriumi susitikome Kaune, prieš jam žengiant į Nacionalinio Kauno dramos tetaro sceną. Tiesa, šį kartą – visiškai kitokiame amplua. A.Gaučas moderavo savo dėstytojo aktoriaus Vytauto Anužio knygos „Tiesos vertikalė“ (autorė – Elvina Baužaitė) pristatymą.
– Tau pačiam šis renginys, V.Anužio knygos pristatymas – svarbus įvykis?
– Taip. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje jis buvo mūsų kurso vadovas. Jis ir Velta Žygurė-Anužienė buvę mano dėstytojai. Tokios asmenybės, kaip V.Anužis, turi turėti platformą, kalbėti apie savo kūrybą. Apie juos turi žinoti ir ateities kartos. Man atrodo, kad tai ypač svarbu.
– V.Anužis – vienas iš tų Lietuvos aktorių, kurie tikrai verti knygos.
– Vertas nuo A iki Z. Tiek pedagogine, tiek kūrybine veiklomis, tiek savo asmenybe.
– Niekada nepagalvojai, kad ateis laikas, ir knyga bus rašoma apie tave?
– Aš tikrai negalvoju. Kažin ar apie tai galvojo ir dėstytojas? Jis tiesiog daug dirbo. Bet jei sėdėtum ir galvotum, kad apie mane rašys knygą? Manau, tada jau reiktų susirūpinti savo vidiniu pasauliu.
– O koks tavo pasaulis yra dabar? Lietuvoje, matyt, esi retas svečias?
– Ne visai. Lietuvoje likę mano tėvai, seneliai, sesuo. Dažnai sugrįžtu ir man gera sugrįžti. Šiandien ėjau nuo požeminės perėjos Senamiestyje iki Laisvės alėjos. Labai geras jausmas.
– Kelerius metus dirbai „Globe“ teatre?
– Nuo darbo „Globe“ praėjo jau porą metų. Man sunku patikėti, kad taip atsitiko, atrodo, kad aš sąmoningai neįvertinau to, kas vyksta. Dabar, dirbdamas kitame teatre, jau galiu suprasti: taip, dirbau „Globe“.
Man tai buvo didžiulis lūžis. Juk mes, lietuviai, esame ypač apdovanoti kultūros pasaulio žmonėmis. Tai – rašytojai, operos ir baleto artistai, tapytojai. Pasaulyje labai daug lietuvių. Bet kodėl jų nėra dramos žanre?
– Kodėl?
– Tikrai nežinau. Gal dėl to, kad didelė konkurencija? Antra vertus, konkurencija didelė visur. O gal dėl kalbos? Drama yra audiovizualinis menas. Garsas – tekstas – čia ypač svarbu. Sakyčiau, gal net svarbiausia. Vizualumas svarbu, bet užmerkęs akis turi suprasti, kas vyksta. Tam ir yra tekstas. Ne viskas yra teatras, kas yra scenoje.
– Kaip tau pačiam sekėsi vaidinti anglų kalba?
– Iš pradžių buvo justi akcentas. Net maniau, kad gal priimu kvailą sprendimą, pasiryždamas dirbi Londone. Bet paskui pagalvojau, kad aktoriai nė vieną vaidmenį vaidindami nekalba savo tartimi. Paimkime kad ir amerikiečių aktorę Meryl Streep. Visi jos vaidmenys yra pagrįsti akcentu ir kostiumais. Ir, aišku, genialumas. Kuriame filme ji kalbėjo tuo pačiu akcentu? Nė viename.
Bet to galima išmokti. Kalba, tartis yra liežuvio padėties darbas. Ir aš išmokau.
– „Globe“ yra Shakespeare'o teatras. Shakespeare'o pjesėse tau teko vaidinti ir Lietuvoje, tačiau ar dirbdamas šiame teatre pats kitaip pažvelgei į jo kūrybą?
– Žinoma. Beje, Londone vaidinome ne pagal Shakespeare'ą, o Shakespeare'ą – taip, kaip manoma, kad buvo parašytas pats pirmas jo pjesių variantas.
Visos Shakespeare'o pjesės savo temomis susijusios viena su kita. Tai – laivo dužimas, brolio arba sesers mirtis, šeimų arba luomų konfliktai. Visos pjesės turi panašią vyraujančią temą, visos temos išplaukia viena iš kitos. „Dvylikta naktis“ tarsi išplaukia iš „Klaidų komedijos“. Kitos – taip pat. Tai ir buvo Shakespeare'o genialumas, tik mes gal ne iki galo tai suprantame.
Aš žinojau apie Shakespeare'ą tiek, kiek reikėjo apie jį žinoti mokantis. Muzikos ir teatro akademijoje dramaturgiją mums dėstė puikios dėstytojos – Šarūnė Trinkūnaitė, Gabrielė Labanauskaitė. Jos atvėrė daug pasaulio.
Aš žinojau apie Shakespeare'ą tiek, kiek reikėjo apie jį žinoti mokantis.
Bet kai pradedi analizuoti pjeses ten, anglų kalba – viskas pasirodo iš kitos pusės. Nors kontekstus žinau, bet kiekviena pjesė man buvo atradimas. Buvo labai įdomu.
Shakespeare'o pjesėse nėra poteksčių ir kitų vingrybių – jis yra iki psichologinio realizmo. Shakespeare'as yra tai, kas parašyta. Čia svarbiausia ritmas. Bent jau taip šį dramaturgą priima britai. Ritmas ir mąstymas eilutėje, o ne pauzėje.
Britai Shakespeare'ą yra sudievinę – taip, kaip mes sudievinę savo kūrėjus, dramaturgus. Nėra mėnesio, kada kokiame nors teatre nebūtų Shakespeare'o.
– Ar apskirtai buvo drąsu išvažiuoti iš nedidelio Kauno teatro – į didelį Londono?
– Buvo nedrąsu. Galbūt kas pasakytų, kad aš valiūkiškai keičiu savo gyvenimą. Aš manau, kad tai yra trumparegiška, kaip ir mesti viską tik tam, kad ką nors keistum. Reikia mąstyti. Gyventi su intencija.
Visada prieš didžiulius pokyčius mus apima baimė. Ir mes pokyčius padarome arba ne. Jei ne – taip nutinka dėl baimės. Man taip pat buvo beprotiškai baisu, tačiau atranka pavyko. Kai pagalvoji, jose juk dalyvauja šimtai žmonių. O dar jausmas Londone...
Jame tu visada esi incognito. Išeini po repeticijos, ir atrodo, kad nieko nebuvo. Šansą išvykti, pabandyti, mokytis man suteikė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. Tai – laimė. Esu be galo dėkingas.
Aš niekada nesijaučiau ypatingas. Gal tai nėra labai teigiama savybė, gal tai provincialu? Reiktų apie save geriau galvoti. Bet man nepavyksta ir tai kankinantis jausmas. Galvoju, kad visi mato, kada aš darau blogai. Būna tokių dienų.
Aš niekada nesijaučiau ypatingas. Gal tai nėra labai teigiama savybė, gal tai provincialu?
– Kai dabar iš toliau žvelgi į Lietuvos teatrą, koks jis tau atrodo?
– Visų pirma, Lietuva turi repertuarinį teatrą, o tai labai gerai. Tai didžiausia vertybė. Jis ugdo žiūrovą ir asmenybes, jis turi tęstinumą. Tai nėra projektas, kuris išnyksta ir baigiasi. Teatras ir taip yra efemeriškas, bet jis turi auginti, ugdyti, tęsti. Tai yra didžiulė teatro prasmė.
Lietuvos teatre daug asmenybių, daug talentingų aktorių. Ne tik Vilniuje ar Kaune, tačiau matau teatro atgimimą Panevėžyje, Klaipėdoje. Tai geri teatrai, tik jiems reikia kuo daugiau finansavimo ir kad to netrūktų. Nėra gerai kūryba iš trūkumo. Mitas, kad tokia kūryba gali išlaisvinti. Trūkumas ir yra trūkumas.
– Maždaug prieš metus Lietuvos žiniasklaida publikavo lenkų teatro kritiko tekstą, kad Lietuva neturi savų kūrėjų, todėl Lietuvoje kuria daug lenkų. Kad lietuviai iš teatro tarsi išstumiami.
– Skaičiau tą tekstą, tačiau iki galo nesutinku. Kada sakoma, kad kažkas kažką išstumia – man tai skamba ekstremaliai. Ar tikrai nėra lietuvių teatro kūrėjų? Jų daug. Ir jaunų, ir ne visai jaunų. Bet ne amžius yra prasmė, vertė kūryboje. Esmė – ką tu sukuri. Taip, buvo laikas, kada kūrė daug menininkų iš Lenkijos. Bet ar tai reiškia, kad mes visi išstumti? Aikštelėje kiti, bet jie nuolat keičiasi.
– Lenkų kritikas iškėlė ir dar vieną abejonę: kas pakeis išeinančią ar jau išėjusią režisierių kartą. Nekrošių, Vaitkų ir kitus.
– Yra kas. Eglė Švedkauskaitė, Kamilė Gudmonaitė, Augustas Gornatkevičius, Motiejus Ivanauskas, Uršulė Bartoševičiūtė, Eglė Kižaitė, Antanas Obcarskas ir daug kitų itin talentingų kūrėjų. Yra asmenybių, be jokios abejonės.
Svarbu, kad teatrai suteikia jiems platformas, kur jie gali kurti. Beje, dabar tolygiai spektaklius kuria ir vyrai, ir moterys. Tai nebėra tik vyriška profesija. Be to, nebūtina kažką nuolat pamesti, keisti kitu. Galima mokytis ir tęsti, kurti.
– Kokį teatrą pamatei Londone?
– Visų pirma, jame lūžta salės. Ten didelis teatro kultas, o teatras finansine prasme yra prieinamas visiems. Žinoma, prieinamas visiems jis yra ir Lietuvoje, galbūt tik Operos ir baleto teatre bilietai brangesni.
Skirtumas nuo mūsų teatro – Londone žmonės jį žiūri garsiai, emocingai, į salę jie gali atsinešti ir užkandžių, ir taurę vyno. Nes teatras jiems yra pramoga; o eiti į teatrą reikalauja laiko, kartais kelionė iki jo trunka keturias–penkias valandas. Londone žmonės į spektaklius vėluoja, ir vaidindamas matai, kad ateina žiūrovai. Vėluojantys į salę įleidžiami pro vadinamuosius scenų perėjimus.
Spektaklyje žiūrovai reaguoja, ploja. Todėl aktoriai turi daryti pauzes, nes jei per žiūrovų reakciją partneris pradės kalbėti – jis nužudys tavo juoką. Būna, kad dėl to spektaklis prailgsta dešimt minučių, o tai – jau negerai, nes tada skaičiuojasi viršvalandžiai, be to, niekas nenori pavėluoti į metro.
Man po vaidinimo grįžtant namo reikia pakeisti dvi metro linijas. Metro – pilnas žmonių, ir jame po spektaklio grįžtantys žmonės kalba apie teatrą.
Gali pasirodyti keista, bet užsimezga ryšys. Teatras suvienija žmones.
Apskritai, teatras sukuria keistą ryšį. Jis yra ir tarp aktoriaus bei žiūrovo. Atrodo, pusantro tūkstančio žmonių – tiek jų telpa teatro, kuriame vaidinu, salėje – tamsoje žiūri į du verkiančius žmones. Gali pasirodyti keista, bet užsimezga ryšys. Teatras suvienija žmones. Bent jau tą vakarą žmonės, esantys teatre, yra tikrai vieningi. Man tai atrodo ypatinga.
– Aktoriui žiūrovų emocijos patinka?
– Turbūt kaip niekas kitas profesiniame gyvenime. Juk į sceną aktorius eina ne tik todėl, kad pabūtų su savimi ar ką nors išpildytų pats sau. Mes vaidiname dėl žiūrovų. Žiūrovas spektaklyje yra svarbiausias žmogus. Ir kai jie patiki tuo, kas vyksta scenoje – tada gera.
– Kokias savo patirtis Londone išskirtum? Pagaliau – kokią savo ateitį matai?
– Sunku pasakyti. Londone yra be galo sudėtinga planuoti. Spektaklius gali atšaukti dėl finansinių ar politinių dalykų. Tarkime, numatytos gastrolės į Niujorką, tačiau atšaukiama dėl to, kad spektaklyje nepakankamai amerikiečių aktorių.
Prodiuseriai bijo, kad tada amerikiečiai nepirks bilietų, nes per daug europiečių, per daug svetimų vardų ir per mažai Amerikos. Rinkodaros galia yra didžiulė, pagal tai renkama trupė. Žiūrovas turi susitapatinti su tuo, kur eina – tokia jų logika.
Todėl dirbant Londone sunku numatyti į priekį. O kol kas man džiugu, kad daug išmokau ir noriu tuo dalintis.
– Ko išmokai?
– Skirtingo, įvairaus priėjimo prie darbo. Taip pat gyvenimiškų pamokų, atsparumo, dar daugiau ištvermės, kurios buvo ir Lietuvoje. Suvokiau galutinai ir darkart įsitikinau, kad mūsų teatrinė mokykla, ypač įdiegta mano kurso vadovų – išskirtinė, atverianti kelius kūrybai ir mąstymui, ko kartais trūksta svetur.
Kartais jie nepaneša gylio, kitaip supranta. Bet patirtys – ne tik tai. Norėjau kuo daugiau pamatyti keliaujant su spektakliais. Buvau Kinijoje, JAV. Mat tai vieni didžiausių profesinio gyvenimo įvykių.
Vaidinome Honkonge tada, kai vyko protestai dėl demokratijos, degė tiltai, o teatro salėje sėdėjo apie du tūkstančiai žmonių ir žiūrėjo spektaklį. Tuo metu už lango – šarvuočiai. Gatvėse žmonės vaikščiojo su dujų kaukėmis, degė metro stotys, o mes vaidinome.
Prie teatro stovi praėjimą užtvėrę šarvuočiai. Norėjau eiti kavos, bet niekas neišleido – draudžiama išeiti iš pastato.
Pasižiūriu pro grimerinės langą – bėga keli šimtai juodais drabužiais vilkinčių ir su apsaugomis žmonių. Prie teatro stovi praėjimą užtvėrę šarvuočiai. Norėjau eiti kavos, bet niekas neišleido – draudžiama išeiti iš pastato.
Kinijoje praleidome apie dvi savaites. Ten buvo ekstremalu, ypač komunistinėje Kinijoje, Pekine. Neveikia „Google“, „Skype“, „Messenger“, „WhatsApp“ ir kitos programos. Prie jų jungiesi per išorinius tinklus, tačiau ryšys būna tik apie dešimt minučių. Paskui dingsta. Žinojome, kad gali tikrinti net mūsų telefonų turinį.
Prieš spektaklius juos peržiūrėdavo komisija. Buvo vietų, kur yra keiksmažodžių, šiek tiek nuogo kūno. Bet jis rodomas tikrai skoningai. Tačiau mums pasakė, kad tokių scenų negali būti. Nepaisant to, kad pjesė parašyta prieš 400 metų.
Įdomu tai, kad vežėme tris spektaklius, o kurį rodysime – paaiškėdavo tik tada, kai į salę susirinkdavo žmonės. Jiems buvo įvardijami trijų spektaklių pavadinimai, o vaidindavome tą, kuris, ištarus jo pavadinimą, sulaukdavo daugiausiai ovacijų. Kitaip tariant – dėl kurio garsiau šauks, tą ir vaidinsim.
Būdavo, stovi užkulisiuose kone tik su apatiniais ir lauki, kokio spektaklio drabužius teks vilktis. Tada rengiesi ir vaidini. Vienas iš spektaklių, kurį vežėme – pagal Shakespeare'o pjesę pastatytas „Periklis“. Aktoriai vis tikėdavosi, kad jo vaidinti neteks – jame reikia pasikeisti apie 50 kostiumų. Tekstai, vaidmenys keičiasi. Tai sudėtingas spektaklis.
Beje, Shakespeare'o laikais aktoriai nesimokydavo teksto, tik prieš eidami pažiūrėdavo jį ir eidavo vaidinti.
– Sunku įsivaizduoti, kad šiandien aktorius į sceną žengtų nemokėdamas teksto.
– Anglijos teatruose jie į tai žiūri labai rimtai. Yra net tekstų atsiskaitymai. Ateini ir prieš tave sėdi literatūros skyriaus vedėjas, kuris klauso tavo išmoktų tekstų. Jis nieko nesako, tik žymisi, kur klaidos. Ir tada gauni eilutes, kurias reikia peržiūrėti.
– Labai įdomios, turbūt ir svarbios, tavo profesinės patirtys.
– Jų daug. Aš kartais pats nesusimąstau apie tai. Bet tai ne griaunančios, o auginančios, kuriančios patirtys. Jos keičia ir tave – kaip žmogų, kaip asmenybę. Keičiasi požiūris, supratimas.
– Ir netiesa yra posakis, kad žmogus nesikeičia?
– Tas, kas jis yra, koks yra – galbūt nesikeičia. Ypač nesikeičia žmogaus tamsiosios pusės. Blogis nesikeičia. O blogio turime mes visi. Bet kad galima pradėti elgtis geriau, matyti daugiau gerumo – tai keičiasi.
– Gal naivus klausimas, bet ar nepasiilgai Lietuvos teatro scenos?
– Neverta niekada lyginti. Nei atlyginimų, nei teatro. Palyginimas yra laimės vagis. Bet koks, nes jis atima viską. Lietuvos teatro žiūrovai yra intelektualūs, jie – neatsitiktiniai ir ištikimi. Jie žino pjesę, stebi režisieriaus darbą. Londone daug atsitiktinių žiūrovų. Esu jautrus žmogus, tad patirtys, ypač Nacionaliniame Kauno dramos teatre – pilnos ilgesio ir šviesių minčių.
Nebūna taip, kad nesiilgėčiau Lietuvos. Bet ilgesys gali būti arba griaunantis, arba kuriantis jausmas. Maniškis – kuriantis.
– Andriau, be darbo teatre tu ir mokytojas – pradėjai mokyti anglų kalbos.
– Dar kai rinkausi studijas sau sakiau: jei neįstosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kitas mano pasirinkimas – anglų kalba ir literatūra. Sunku paaiškinti, kodėl. Bet gal todėl, kad anglų kalba yra labai daug geros medžiagos – pjesių, knygų. Literatūra beprotiškai gera.
Mokyti man įdomu, o tą daryti ėmiau tada, kai prasidėjo karantinas. Viena abiturientė paprašė padėti pasiruošti egzaminams, vėliau ji mane rekomendavo savo kolegei. Jai reikėjo pagalbos pasiruošti konferencijai – susitvarkyti su tekstu, logiškai išdėstyti mintis. Anglų kalboje yra kitokie loginiai kirčiai, nei lietuvių.
Kalbos mokymasis – kaip repeticija, nes visą laiką kartoji.
Taip viskas ir prasidėjo – iš lūpų į lūpas, o dabar ši mano veikla turi perspektyvą peraugti į rimtą mokyklą. Aš nemaniau, kad yra toks poreikis – pradedant vaikais ir baigiant medikais bei kitais specialistais. Pastariems kalbą tobulinti reikia vykstant į svarbius susitikimus, kongresus.
Kalbos mokymasis – kaip repeticija, nes visą laiką kartoji. Tai – nuolatinis kartojimas, bet jis turi būti įdomus, ne rutina. Vieną dieną kartoji vieną temą, kitą dieną – vėl, tik iš kitos pusės. Ir taip, kol susiformuoja automatiškas įprotis.
Kalboje pats svarbiausias dalykas yra gramatika. Jeigu tu jautiesi žinantis ir savimi pasitikintis, bet nežinai gramatikos, tai klausimas, ar turi gerus kalbos pagrindus. Nežinodamas gramatikos kalbėdamas nesijausi tvirtai. Bet šiaip anglų kalba yra labai lengva.
– O kokia kalba tu galvoji? Kokia savo mintyse svajoji?
– Lietuviškai. Bet kai repetuoju – tada angliškai. Kažkada, per repeticijas, mano mintys buvo lietuvių kalba, tačiau repetuoti angliškai, o galvoti lietuviškai yra sunku. Didžiuliai tekstai, ilgi monologai. Dviem kalbomis su tekstu susitvarkyti neišeina.
