Lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio (mums jau žinomo kaip 2015 m. LNDT Krystiano Lupos pastatytos „Didvyrių aikštės“ vaizdo projekcijų autoriaus) „Lokis“ jungia Prospero Mérimée novelę „Lokys“, „Noir Désir“ vokalisto Bertrand'o Cantat ir fotografo Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvus. Veikiausiai taip pasirinkta todėl, kad šias tris linijas sieja neplanuotos, žvėriško apsėdimo metu įvykdytos žmogžudystės bei jų geografija – Lietuva. Joms persipinti, susilieti ir tapti vienu meno kūriniu padeda lenkų dramaturgė Anka Herbut (dramaturgės asistentė – Teklė Kavtaradzė).
Tai gana drąsus bandymas, mat prie ir taip sudėtingų trijų istorijų, kurios tai besikeisdamos, tai susiliedamos ir veikdamos vienu metu (nors, reikia pripažinti, spektaklio pagrindu lieka tik Bertrand'o Cantat biografija) prisideda dar viena – pačios spektaklio kūrėjų komandos. Tad kūrybinis procesas, meninių išraiškos priemonių paieškos, o ir visa kuriančiųjų tuštybė, ją varanti sveikinimų, pristatymų, padėkų ir vakarėlių mašina tampa jungiamąja, beveik pamatine „Lokio“ dalimi. Juk negalime imti ir viso ilgo įvado, kuriame pristatomas būsimas spektaklis ir jo kūrėjai, tiesiog pamiršti. Net jeigu po kurio laiko ir atrodo, kad visa tai lyg sapnas, ėmė kažkur ir išgaravo.
Kiekvienas aktorius čia atlieka po du vaidmenis, jis yra ir kūrėjų komandos dalis, ir vienas iš tragiškųjų istorijų personažų: auka, žudikas, tiesos ieškotojas ar artimasis. Šis dualizmas (aišku, kartu su gigantiška technologijų mašina) sukuria psichotropinę, sapnišką atmosferą ir vedžioja žiūrovus ganėtinai painiais, pasąmoniškais – tai gyvenimo, tai teatro, tai tiesos, tai beprotystės – labirintais. Ir jei šį kūrinį būtų galima traktuoti kaip komediją, tai labiausiai dėl to, kad kūrėjai nevengia juoktis ne iš tragiškos Cantat biografijos, o iš savęs pačių, atklydusių, kaip kad Prospero Mérimée profesorius Wittembachas, į jiems nepažįstamą kraštą – Lietuvą ir bandančių aiškintis bei kitiems paaiškinti, kur yra šios šalies tiesa.
Jei šį kūrinį būtų galima traktuoti kaip komediją, tai labiausiai dėl to, kad kūrėjai nevengia juoktis ne iš tragiškos Cantat biografijos, o iš savęs pačių, atklydusių, kaip kad Prospero Mérimée profesorius Wittembachas, į jiems nepažįstamą kraštą – Lietuvą ir bandančių aiškintis bei kitiems paaiškinti, kur yra šios šalies tiesa.
Žiūrovams, kurie tuo pačiu čia yra ir lietuviai (tad ir jų, kaip kad aktorių, vaidmuo dvigubas), taip pat suteikiama forma. Jie – egzotiniai, vazonuose augantys augalai, kurie pradžioje grakščiai važinėja po sceną, o pertraukos metu lyg niekur nieko, tarytum beveik neišsiskirdami, šmirinėja tarp mūsų. Štai tokiuose epizoduose ir galima aptikti daugiausia sąsajų su Mérimée „Lokiu“ (čia pasakojama mistiška grafo Šemetos, gimusio po to, kai jo motina buvo pagrobta lokio, istorija), kurio istorija tiesiogiai čia beveik nepanaudojama ir veikia labiau kaip šešėlis, kaip požiūrio taškas į kitą, kaip gandas, kaip nematomi visa apimančio žvėriškumo kerai.
Tuo tarpu ekrane vis kartojama, kad „Image is everything“ (vaizdas yra viskas). Tad atkreipkime dėmesį į šią, tarytum pagrindinę spektaklio pusę. Pirmiausia, tai – susintetintas, sukultūrintas pasaulis. O kiekviena nauja scena čia išdygsta kaip dar vienas nudailintos tuštumos epizodas. Visi labai gražūs. Tiek augalai-žiūrovai, tiek aktoriai-veikėjai niekada nepraranda savitvardos. Jie moka elgtis prieš kameras. Mūsų aktoriams, be jokios abejonės, tai labai gera praktika. Galų gale ir mūsų teatre – nerėkiama, laikomasi oriai, išdidžiai; net ir pačią sunkiausią arba, dėl nuolatinio kartojimosi, jau visai įgrisusią akimirką...
Vis iš naujo švenčiama pergalė. Kieno? Galbūt kūrybos prieš gyvenimą. Galbūt premjeros prieš žmogų. Galbūt vaizdo, technologijų, masės prieš vieno žmogaus likimą.
Tačiau šis labai estetiškas susitvardymas turi kainą – viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis. Jis stilingas, iššaukiantis ir šaltas. Jis, kad ir koks gigantiškas, be galo vienišas ir užsisklendęs savo prasmingame beprasmiškume. Antroje spektaklio dalyje vis iš naujo šokama šmėkliškais, transiniais judesiais (choreografas – Pawełas Sakowiczius). Vis iš naujo švenčiama pergalė. Kieno? Galbūt kūrybos prieš gyvenimą. Galbūt premjeros prieš žmogų. Galbūt vaizdo, technologijų, masės prieš vieno žmogaus likimą.
Kuo čia dėta tiesa, nuo kurios viskas prasidėjo? Ji skandinama dūmuose, ironijoje ir šaltyje. Ji skandinama kūrybiniame šėlsme. Ji yra priklausoma nuo mūsų sąmonės ir pasąmonės manipuliacijų, nuo mūsų nuolankaus vegetavimo, nuo mūsų neišsenkančių mėginimų pasiduoti beprotystės tėkmei. Tiesa – kažkur anapus – su mūsų blaiviam protui nepasiekiamu aukų skausmu, su mums nesuvokiamomis žvėriškumo akimirkomis, kurias tegalime pridengti šiuolaikiško šėlsmo būdu: garsiai besiliejančia muzika, monotoniškai judančiais kūnais, kameromis ir dūmų mašinos skleidžiamu rūku.
