Spektaklis bus rodomas Vilniuje spalio 10 d., trečiadienį, „Domino“ teatre.
Vieno aktoriaus spektaklis „Gaidukas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo Emos Ashley kūrinį.
Minimalus apšvietimas, dekoracijos ir vaizdo projekcijos... Šioje naujai atgimusioje monodramoje apstu komedijos elementų, o siužetas intriguojantis ir užburiantis.
M. Jampolskio personažas keliauja per prisiminimus, tai mažo berniuko iš vaikų namų pasakojamos savo gyvenimo istorijos. Jos pasakojamos ironiškai, sarkastiškai, graudžiai, nepagražintai ir siurealiai.
Spektaklyje perteikiami vaiko, paauglio ir vyro savojo identiteto ieškojimai, kol galiausiai dvidešimt penkerių sulaukęs žmogus žiūrovų teismui atveria savo vidines patirtis.
Aktoriui scenoje gyvena vyro ir kelių jo moterų gyvenimus. Bronė, Stasė, šefė ir kitos moterys, tarp kurių brendo vyras, galbūt atstojo nepažintą motiną, pirmąją meilę. Buvimas su moterimis, tai ne tik savo troškimų patenkinimas, greičiau nepatyrusio šilumos, sunkumų užgrūdinto jaunuolio pasiteisinimas, noras tapti reikalingu.
M.Jampolskio kuriamas personažas visada lieka ištikimas moteriai, tačiau atsiduodamas jai, jaunas vyras, regis, ne visada teisingas sau pačiam. Tuo tarpu pasakojami santykiai su vyrais atrodo kiek sudėtingi, o retkarčiais net komiški.
Spektaklyje pasakojama, kaip sutikti žmonės keitė jauno žmogaus požiūrį į daugelį dalykų, kaip kiekviena moteris kūrė berniuko, vėliau vaikino, pasaulį. Kiekvienoje naujai sutiktojoje jis matė ir dalelę tos, kuri jį glaudė anksčiau.
„Gaidukas“ – tai pasakojimas apie dievišką žmogaus prigimtį, kuri glūdi kiekviename iš mūsų ir yra pasirengusi veikti, tik laukianti mūsų ženklo. Tai pasakojimas apie galimybes, kurios pasireiškia kiekvieną akimirką.
Veikėjas niekaip negali sutikti, kad pasauliui reikalingesnis mokslas ir praktiniai dalykai, o ne gyvenimo pilnatvė. Scenoje jis samprotauja apie tai, kad vilkas suėdė Raudonkepuraitę ir senelę ne iš begalinio alkio, o norėdamas pajusti, kaip jos myli viena kitą.
Iš pažiūros naivūs ir beprasmiai jaunuolio pamąstymai iš tikrųjų kelia gilesnius klausimus – ko iš tikrųjų reikia žmogui, kad jis pasijustų mylimas ir reikalingas? Kodėl žmonės užmiršta meilę? Žiūrovas atsakymų neras ir spektaklyje, tačiau įtaigūs monologai privers susimąstyti.
Spektaklio veiksmas prasideda aktoriui sėdint ant kėdės, kuri yra gerokai didesnė nei įprasta, tuo optiškai sumažindama patį aktorių. Personažas – sutrikęs, nereikalingas, mažesnis ir menkesnis už visą pasaulį. Nuo pirmosios spektaklio akimirkos jaunuolis atrodo užsiėmęs paieška vietų, kuriose galėtų įsitvirtinti.
Juoda kvadratinė scena primena internato aplinką, kurioje megzdavosi jaunuolio ir moterų dialogai. Ši teatro erdvė retkarčiais atrodo kiek per didelė personažui, ir tik dar labiau jį menkinanti, tačiau kita vertus, čia apstu vietos ieškojimams.
Ši juoda scena labiau primena gūdžią skersgatvio prieblandą, kurioje veikėjas bando pasislėpti nuo savo pojūčių. Staiga atsirandanti akinanti šviesa, kurioje personažas pradeda springti aistra taip niekinamam ir trokštamam gyvenimui, tik dar labiau užaštrina žiūrovų, stebinčių šį veikėją, pojūčius.
Pačios pjesės autorės Emos Ashley teigimu, jos pjesė – tai pasakojimas apie vaiką, kuris dar negimęs buvo „nurašytas“, o gimęs jis buvo „nurašytas“ dar labiau. Šis vaikas buvo ir turėjo būti niekam nereikalingas. Jis to nežinojo, nesuprato, bet labai stipriai jautė, „kad yra taip“. Ir tas „taip“ jam netiko – jis jautė, kad tai nesiderina su jo prigimtimi.
„Mes per daug užsižaidėme su kančia ir skausmu. Man kartais norisi rėkti žiūrint į savo artimųjų, savo vaiko, savo kolegų veidus – nuovargis. Ką mes darome ne taip, kad esame tokie pavargę? Ir kokia tai meilė, jei ją skleidžiame, o mums vis tiek negera? Dūstu nuo to, ką patiriu kiekvieną dieną būdamas žmogumi. Ir štai šitame dusulyje aš matau išeitį“, – apie vidinius vaidmens kūrimo motyvus spektaklyje „Gaidukas“ sako aktorius M. Jampolskis.
