Pasak jo, ta mūsų klaiki realybė, kurioje esame jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo. Likus porai dienų iki trupės išvykimo į Avinjoną, susitikę teatro vidiniame kiemelyje, su dramaturgu kalbamės apie kūrybinį procesą nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo, apie iššūkius ir prasmę kurti šiandien, vykstant karui Ukrainoje.
– Kaip jums gimė idėja parašyti pjesę „Dievų aušra“? Kas jus, kaip kūrėją, labiausiai motyvavo?
– Ta mūsų klaiki realybė, kurioj mes esam jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo. Prasidėjus karui buvau visiškame paralyžiuje – ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Apie nieką negalėjau pagalvoti – ištisai sėdi telefone, stebi žinias ir daugiau nieko nedarai. Vakare jausdavausi siaubingai pavargęs nuo to nieko nedarymo ir bejėgiškumo.
Iš pradžių mes turėjome vykti į Avinjoną su kitu LRDT projektu – baltarusių liudytojų parodymų spektakliu „Kvėpuojame drauge“. Paradoksas, kad istorija vyksta taip greitai, kad įvykiai, kurie dar buvo labai aktualūs ir „karšti“ prieš metus ar pusantrų, staiga visiškai nublanksta prieš tai, kas vyksta šiandien. Mums patiems tapo keista tą spektaklį vežti.
Kai vyko siaubingi įvykiai Bučoje, Avinjono festivalio rengėjai paprašė, kad gal kaip nors galime prie savo spektaklio pridėti šiek tiek istorijos apie Ukrainą. Žinote, toks jų prašymas, tai kaip prie sraigės dramblį pridėti – juk pagal mastą, pagal dydį, tai visiškai neįmanoma.
Galiausiai vyko dialogas ir buvo pasiūlyta greitai kažką padaryti apie šį karą Ukrainoje, nes jų šiųmetinėje programoje nieko nenusimatė šia tema. Porą dienų sukau galvą, ar turiu ką pasakyti, ar aš noriu ir pajutau, kad tai man pačiam galėtų būti išėjimas iš to bejėgiškumo – čia bent kažką daryčiau. Juk yra kažkokia viltis – keliems tūkstančiams žmonių didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje priminti apie tai, kas vyksta.
Mane iš tikrųjų labai motyvavo tai, kad prie projekto prisijungė trys aktorės pabėgėlės iš Kijevo. Viena yra padėti būsto, gyvenimo, finansine prasme, bet reikia suvokti ir tai, kad profesiškai jos turi prastovas. Ir staiga jos gauna galimybę kurti apie tai, kas joms labiausiai skauda ir yra labai svarbu.
Pradžioj, kovo gale dar nežinojom, kas tai bus ir kaip. Paraleliai man tuo metu prasidėjo ir repeticijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekte „Liudijimai“, bet aš ten nuėjau tik į kokius tris susitikimus, supratęs, kad mano viduje vyksta konfliktas, kad aš negaliu, nes tai yra apie tą patį, tik skirtingose vietose. LNDT projekto atsisakiau, nes LRDT buvo ir aktorės iš Kijevo, ir aš mačiau, kad čia žmonės yra žymiai labiau įsigilinę į temą, į tai, kas vyksta, ir visai kita šių susitikimų temperatūra.
Susirinkdavome LRDT dukart per savaitę, kalbėjomės. Aš mačiau, kad tie pokalbiai ne tik joms, bet ir visiems ten esantiems buvo kaip terapija, kaip anoniminių alkoholikų susiėjimas, kur visi gyvena toje pačioje problemoje ir išsikalba. Prašiau aktorių ieškoti istorijų, prašiau savo asmenines istorijas traukti iš savęs, provokavau kai kuriems dalykams. Tie pašnekesiai pavirto į medžiagos ieškojimą. Ir tuomet aš pagalvojau: mes vis tiek kuriame spektaklį Lietuvoje, spektaklis iš Lietuvos – kodėl mes jį darom? Matyt, didžiausias su Lietuva susijęs įvykis – sukrėtimas šio karo metu buvo Manto
Kvedaravičiaus žūtis Mariupolyje. Ne tik žūtis, bet ir pats poelgis, kai visi iš to pragaro bėgo, jis su savo drauge Hanna vyko į priešingą pusę, vyko į tą pragarą, kad užfiksuotų, kas vyksta. Ir vienas iš jų sumokėjo už tai savo gyvybe… Suradau Hanną, ir tai, ką ji pradėjo pasakoti, buvo tiesiog stogą raunančios detalės. Tai, ką mes įdėjom į spektaklį, tai turbūt tik 7 % to, ką mes turime, ir iš to, kokio stiprumo tai istorija.
– Kaip Hanna reagavo, kad pagal jos liudijimus norite kurti spektaklį? Pjesėje yra ir dar viena ryški Janos iš Mariupolio istorija. Kas jungia šias istorijas?
– Viena vertus, nesinori kaip kokiems maitvanagiams lįsti ten, kur žmonėms skauda, traukti jų trauminę patirtį, o iš kitos pusės, tu matai, kaip žmonėms reikia išsikalbėti. Jeigu tiktai pradedi ir jeigu žmogus pamato tavo dėmesį ir susidomėjimą, jis tiesiog negali sustoti pasakojęs ir tu matai, kaip jam nuo to darosi lengviau. Įspėjau Hanną, kad norėčiau šią istoriją paversti pjese. Ir paskui mes nutarėmė sėsti ir įrašyti ilgą video pokalbį – trijų su puse valandos. Paskui atsirado dar viena svarbi istorija – Janos.
Iš tiesų tai yra veidrodinė Hannos su Mantu istorija. Jana – mariupolietė ir prasidėjus karui ji gyveno ir slėpėsi daugiaaukščio bute Mariupolio centre su savo kūdikiu, vyru, tėvais, seneliais. Jos vyras buvo sužeistas kieme sprogimo skeveldrų ir paskui po paros, pusantros mirė. Praradusi vyrą ji pradeda ieškoti išeities, kaip jai išsaugoti savo gyvybę, vaiko gyvybę, ima planuoti pabėgimą iš to pragaro. Nėra taip paprasta, kad sėdai į mašiną ir išvažiavai. Tu esi visiškuose spąstuose. Tai yra miestas, kuriame viskas sugriauta, kur pravažiuoti neįmanoma; stulpai, medžiai guli, šaudo, bombarduoja ištisai.
Įdomiausia buvo tai, kad nors interviu su jomis dariau atskirai, su tam tikru laiko tarpu, tiek Hanna, tiek Jana minėjo datas, kažkokias gatves, ir paskui, jau rašydamas, staiga suvokiau, kad praktiškai vienu metu jos bėgo tomis pačiomis gatvėmis – Jana išbėga į miestą, kurio nematė jau mėnesį, nes slėpėsi namuose su kūdikiu ir mato tą miestą visiškai subombarduotą, ištisai šaudo ir ji su kūdikiu slepiasi laiptinėse.
O Hanna sužinojusi, kad Mantas dingo ir jį paėmė į nelaisvę – lekia į miesto centrą. Ir tą pačią dieną, tomis pačiomis gatvėmis, vos ne tose pačiose laiptinėse viena ir kita jos slepiasi.
Mane net šiurpas nukrėtė, kai supratau, kad praktiškai jos turbūt galėjo matyti viena kitą kažkur prabėgdamos. Kaip dramaturgui, kažkuria prasme tai yra tokie atradimai…
Bet tuo pat metu tu supranti, kad rašai apie tikrus žmones. Tos moterys yra jaunos, čia ir dabar ir jos patyrė tokį siaubą, su kuriuo gyvens visą likusį gyvenimą.
– Kai kurios aktorės paliko savo artimuosius Ukrainoje. Darbas turėjo būti emociškai sunkus. Laiko pjesės sukūrimui ir spektaklio repeticijoms irgi buvo mažai. Su kokiais dar iššūkiais susidūrėte ir kaip juos sprendėte?
– Tai, ką mes vežame į Avinjoną, aš vadinčiau eskizu, nes tai, visų pirma, reglamentas, festivalio organizatorių pageidavimas – 1 val. 20 min, į kurias visa šita pjesė tikrai netelpa, todėl mes ją stipriai apkarpėme. Joje dabar nėra kai kurių svarbių, esminių scenų. Aišku, ir laiko repeticijoms buvo labai mažai.
Be abejo, tai visiems buvo iššūkis. Rašiau pjesę apie žmones, kuriems iš tikrųjų svarbi kiekviena frazė, kurią jie pasakė, todėl nesinorėjo iškreipti to jų paveikslo. Tuos du mėnesius, kai rašiau, jaučiausi lyg gyvenčiau Mariupoly. Rašiau rusyje. Būdavo taip, kad nueini miegoti į antrą aukštą, o iš pat ryto vėl leidiesi į tą rūsį ir praleidi visą dieną su šita medžiaga, tai jau iš tikrųjų truputį „stogas važiavo“, sapnuodavosi Mariupolis. Aš to miesto nematęs, bet praktiškai, man atrodo jį jau pažįstu – būtent tą tokį sugriautą. O ir aktorėms sunku.
Dabar jos sako, daugiau jokių panašių projektų nesiims, nes prie viso siaubo, kurį išgyvena, dar ir spektaklis… Bet čia ir nuovargis. Manau, ir joms vis dėlto yra tas momentas, kad darbas sumažina tavo beviltiškumą – kad tu kažką gali padaryti ar bent jau tikėti, kad kažką gali padaryti, kažkam nunešti šitą žinią. Kai tai jau bus padaryta, jos pajus, kad tai nebuvo šiaip praleisti du mėnesiai laukiant karo pabaigos. Tam tikra prasme, mes kaip teatriniai kariai – be ginklų, bet mūsų ginklas – scena, žodis, emocija.
– Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią spektakliu „Dievų aušra“ norite perduoti žiūrovams Avinjone?
– Niekada nebūna vienos žinutės, jų būna daug. Aišku, pilietinė žinutė, ir mano, ir visų čia dalyvaujančių, yra ta, jog, pirmiausia, norėtųsi, kad žmogus bent jau spektaklio metu prisimintų, kas vyksta Ukrainoje ir dar su tuo pagyventų savaitę ar mėnesį. Matome ir Lietuvoje, kad žmonės emociškai pavargo sekti karą, nors jis toliau vyksta ir tie žiaurumai tikrai nemažėja. Jeigu mes čia, Lietuvoje, pavargome, tai tik įsivaizduokite, koks nuovargis ir turbūt prasidėjęs abejingumas yra Vakarų Europoje, net toje pačioje Prancūzijoje.
Pastarąsias dvi savaites praleidau JAV. Ten karo tema visai užmiršta. Kai mes išlipome iš lėktuvo, stovėjome didžiulėje eilėje ir priėję tarnautojai kvietė, ar yra ukrainiečių pabėgėlių šitame lėktuve, ir ten išėjo apie dvidešimt žmonių. Juos atskirai nusivedė be eilės. Tai buvo vienintelis momentas, kur tas karas dar priminė apie save. O toliau – nulis, niekas. Nei ženklų, nei kalbų – nieko. Jiems tai yra taip toli.
– Spektaklyje vaidinama rusų kalba, o Rusija yra agresorius. Kaip paaiškinate žmonėms, kurie nesupranta, kodėl ukrainiečių jautrią istoriją galima papasakoti rusų kalba.
– Mane vienąkart labai nustebino vienos pažįstamos klausimas: „Kas čia yra, aš išėjau į Vilniaus gatves, ir visi rusiškai šneka. Tai kokie čia ukrainiečiai?“ Mums reikia suvokti, kad iš esmės ten, kur vyksta karas, dabar pats žiauriausias, ir Donbase, ir Charkove, rytų Ukrainoje, gyvena rusakalbiai ukrainiečiai. Ir kalba šiuo atveju nėra ta atskirtis. Ten abiejose pusėse žmonės kalba vienoda kalba – ir tie, kuriuos žudo, ir tie, kurie žudo, todėl man šiuo atveju rusų kalba nėra vien agresoriaus kalba, bet taip pat ir aukų kalba. Kalba nėra ta skiriamoji linija. Aš rašiau pjesę rusiškai. Ir Hanna yra rusakalbė, ir Jana.
Ukrainiečių kalba aš neparašyčiau. Deja, istoriškai taip yra, kad aš moku rusų kalbą, o ukrainiečių – ne. Ir vėlgi, mes nesuvaidintume ukrainietiškai, nes turime tris aktores iš Ukrainos, jos visos kalba rusiškai ir dviejų iš jų netgi pirmoji kalba yra rusų. Taip pat yra aktorių ir iš Baltarusijos, ir Lietuvos rusų dramos teatro – taigi nebūtų kam vaidinti. Tokios aplinkybės buvo, tokiose mes galėjome dirbti. Ko aš labai norėjau – tai, kad teatras spėtų pakeisti savo pavadinimą iki mūsų išvažiavimo į Avinjoną. Deja, tai nebuvo padaryta.
– Kodėl pjesę pavadinote būtent „Dievų aušra?“
– Buvo labai keista, kai Hanna pasakojo apie visa tai, kas atsitiko jai su Mantu, o aš klausiausi ir galvojau: o kur tie žiaurumai, kaip Bučoje? Ji lakstė kaip išprotėjusi per tas automatų serijas, per visą fronto liniją, ir jos niekas nenušovė ir neišprievartavo. Kankino ir užmušė Mantą. Paskui supranti, kad tai kitokio lygio žiaurumas. Bučoje mes matėme padugnių žiaurumą, kuriems buvo duotas leidimas: darykit, ką norit. Jie tai ir darė – kaip gyvuliai prievartavo moteris, žudė jų vyrus ir jas pačias. O čia, Mariupolyje, aš suprantu, kad yra aukštesnis lygis, toks rafinuotas žiaurumas, kai žmogus su automatu, turėdamas absoliučią valdžią, turėdamas tuos du žmones, Hanną ir Mantą, staiga pradeda žaisti – laikydamas jį kažkur rusyje, ją matydamas nuoat čia lankstančią ir ieškančią jo. Jis pradeda žaisti Dievą – aš tau neva padėsiu, o jį užmušiu. Begalinė valdžia, kurią suteikia karas, daro iš žmogaus labai keistus dalykus.
Spektaklį „Dievų aušra“ vietoje žanro įvardiname kaip teatrinį karo nusikaltimo tyrimą. Yra scena, kur analizuojama kiekviena minutė, kiekviena frazė, kurią pasakojo Hanna ir ko galbūt ji pati iki galo nesuprato. Vyksta toks teatrinis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nužudė Mantą ir kaip visa tai įvyko. Galiausiai supranti, kad už viso to stovi žmogus, kuris kaip Dievas žaidžia tokį blogą teatrą su gyvais žmonėmis – vienus nužudydamas, o kitiems dovanodamas gyvenimą.
– Jūs neabejingas karo Ukrainoje temai. Koks jūsų požiūris į tuos menininkus ir kūrėjus, kurie šiuo metu nekuria Ukrainos karo tema ir niekaip nesistengia savo kūryboje reflektuoti šių įvykių? Ar tai kiekvieno menininko pasirinkimas?
– Kai prasidėjo karas, mano pirma mintis buvo važiuoti į Kijevą, ten dirbti žurnalistu ir tokiu būdu prisidėti. Bet tikrai ne kiekvienas privalo tai daryti ar būti politišku. Čia priklauso nuo tavo vidinio poreikio ir išorinių galimybių. Jeigu tau išpuola galimybė ir tu sakai: ne, man tai neįdomu – tada galbūt tam tikras klaustukas gali atsirasti.
Man dabar jau tas paralyžius praeina, bet buvo laikas, kai atrodė, kad visa tai, ką esu parašęs, yra nieko verta. Pasaulis staiga apsivertė 180 laipsnių kampu, ir mes turime kažkokią naują realybę, o tai, kas iki šiol buvo svarbu ar netgi žiauru, baisu, – tapo taip smulku, palyginus su tuo, kas vyksta.
Meno tikslas visada buvo nešti tam tikras humanizmo idėjas. Kaip bebūtų kraupu tai, kas vyksta, ir kokį katastrofiškai didžiulio masto žiaurumą bematytume, privalome neįsileisti to į save ir netapti tokiais pat žvėrimis, kaip jie. Turime kontroliuoti tą neapykantą, nes jeigu sužvėrėsime ir mes – tai ir yra jų tikslas. Tai sunaikinimo kelias. Aš manau, meno tikslas – išsaugoti žmogų žmoguje netgi tokiomis žvėriškomis aplinkybėmis.
Spektaklio „Dievų aušra“ rodymai Avinjone vyks liepos 15, 16, 19, 21, 22, 24, 25, 26, 27 ir 28 dienomis.
