Visi mes pripratę prie didelių greičių, greitų pažinčių, staigių sprendimų. Niekas nenori gilintis į daugiatomį romaną jį skaitydamas. Nėra laiko. Mes neturime laiko skaityti, žaisti su vaikais, klausytis paukščių čiulbesio. Visi susirūpinę pinigais ir ieško vietos po saule.
Gyvenimas praeina skubant, mes jo nematome ir negirdime. Bet esame be galo dėkingi tiems žmonėms ir įvykiams, kurie kartais staiga stabdo mūsų greitą bėgimą, priverčia pažvelgti aplink, įsigilinti į save ir nustebti, koks nuostabus pasaulis.
Ir kaip norisi į jį žiūrėti, jį nagrinėti ir mylėti. Galbūt, atvažiavę į Vilnių, Maskvos muzikinio teatro „Na Basmannoj“ artistai, kurie praleis čia tik dvi dienas ir padovanos Melpomenės gerbėjams roko operą „Kapitono duktė“, galės truputį atitraukti Jūsų dėmesį nuo kasdienybės?
Juk ta istorija, kurią maskviečiai vaidins Rusų dramos teatro scenoje (nors ją sugalvojo Aleksandras Puškinas apie valstiečių maištų epochą XVIII a.), kažkuo primena tai, kas galėjo nutikti bet kuriai tautai, kuri nori gyventi geriau ir svajoja apie teisingumą.
Pristatytų apysakoje ir roko operoje „Kapitono duktė“ charakterių galia užburia. Didinga atrodo ne tik maištininko, valstiečių kariuomenės vado Jemeljano Pugačiovo figūra. Jam prieštarauja labai stiprios asmenybės – visų prima tai kapitonas Ivanas Mironovas, tvirtovės Belogorskaja kapitonas, ir jo žmona Vasilisa Jegorovna, kuri žuvo kartu su vyru po tvirtovės žlugimo. Ir, žinoma, visai jaunas karininkas Piotras Griniovas, kuris atvyko čia tarnauti ir nepasidavė jokiems maištininkų įkalbinėjimams išduoti Tėvynę.
Įdomiai pateikta ir Jekaterinos II asmenybė, kuri vykdo teisingumą ir sprendžia Tėvynės priešų likimus, rodant gailestingumą nekaltai nuteistiems. Visi šie veikėjai, kuriuos vaidina puikūs atlikėjai, vaidina ryškias scenas ir leidžia susimąstyti, kas yra valdžia ir kam mes patikime garbę, talentą ir patį gyvenimą. Ar padės mums meilė atsakyti į visus šiuos klausimus?
