Besilankantiems Vilniaus Keistuolių teatre, pažįstami šie Mato vaidmenys: Katurjanas spektaklyje „Pagalvinis“, brolis spektaklyje „TaipNe“, pasakotojas, tigras, kavaleristas Henris spektaklyje „HOP!“ ir Pranas spektaklyje „Raulas keliauninkas“. Melomanų dėmesį atkreipia Mato elektrinės gitaros skambesys koncertuose „Edis Agregatas gyvai“, žavi įgūdis prakalbinti įvairiausius instrumentus muzikinės trupės „PlumBum“ pasirodymų metu.
Mato Pranskevičiaus pavardę galima būtų įrašyti tarp aktorių, kurių kelionė į teatro pasaulį – turtinga medžiaga scenarijams kurti. Didelių vilčių tapti Lietuvos scenos žvaigžde nepuoselėjęs, atsitiktinai atsirado teatre: „Niekada nesidomėjau teatru, kadangi esu kilęs iš Kazlų Rūdos, kuri nėra labai didelis miestelis, aš spektaklių vaikystėje beveik nematydavau. Geriausiu atveju nuveždavo iki kokio Kauno ar Marijampolės, tai pamačiau vieną ar du spektaklius pagrindinės mokyklos laikais.“
Atsitiktinumų kupinas gyvenimas jam atnešė ne vieną staigmeną. Viena jų – stojimas į aktorinio meistriškumo studijas.
Būsimas aktorius visada augo muzikos apsuptyje: „Kai mano mama mane auklėjo, labai prie muzikos tempė, vedė į muzikos mokyklą, pati mane mokino groti pianinu, dainuoti.“ Kartu su broliu nuolat klausydavosi „Solo Ansamblio“, „B.A“. ir patys svajojo sukurti kažką panašaus. Ir sukūrė – tapo grupės, turėjusios akį ir ausį traukiantį pavadinimą „Moon and Balloons“, šerdimi.
Aktorius pripažįsta, kad grupės pavadinimas gimė spontaniškai: „Mes kūrėm pavadinimą ir niekaip nesukūrėm, visokių nesąmonių sugalvojom ir tada vieną dieną atėjo brolis, susapnavęs mėnulį ir balionus (angl. moon and balloons – aut. past.). Nusprendėm, kad grupės pavadinimas gali toks ir būti. Galvojau – jokio skirtumo, koks jis yra.“ Jaunos grupės debiutą lydėjo sėkmė, pirmieji kvietimai koncertuoti Vilniuje ir Kaune kėlė didžiulę euforiją, tačiau prasidėjus aktorystės studijoms, kūryba persikėlė į kitas plotmes ir grupės muzikinis kelias baigėsi. Neapleidžia viltis, kad tik laikinai.
Atsitiktinumų kupinas gyvenimas jam atnešė ne vieną staigmeną. Viena jų – stojimas į aktorinio meistriškumo studijas nežinant, kas bus kurso vadovas. Tik vėliau suprato, kad mokysis iš tų žmonių, kurių darbai paskatino rinktis būtent tokį kelią: „Nežinojau, kad tai bus Eglė Gabrėnaitė ir Keistuolių teatro nariai: Aidas Giniotis, Ieva Stundžytė... Tik paskui sužinojau, kad ta chebra iš spektaklių „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“ (rež. Eglė Kižaitė – aut. past.) ar „Varnas“ (rež. Aidas Giniotis – aut. past.), kuriuos mačiau scenoje ir dėl jų panorau eiti į teatrą, yra Aido Giniočio mokiniai. Jis juos mokė ir dabar su jais dirba. O dabar aš pas jį mokausi. Dar pirmame kurse sužinojau, ir tai mane sukrėtė, kad kažkada mano matytą spektaklį „Brangioji mokytoja“ režisavo Ieva (Ieva Stundžytė – aut. past.), mano dėstytoja. O iš tiesų, norėjau stoti į režisūrą, bet tais metais nerinko režisierių kurso, tad panašu, kad likimas atvedė į šį kursą."
Karantino metu pradėtas teatro mokytojo darbas privertė išnarstyti teatro meno dėstymo metodikas.
Dažnas aktorius turi įvairiausių įpročių, prieš spektaklį leidžiančių lengviau įsikūnyti į personažą, ilgainiui tampančių savotiškais ritualais. Dažnai Mato ritualai kildavo iš praktiškų sprendimų. Tik vėliau, netekę praktinio paaiškinimo, įgaudavo simbolinę reikšmę: „Prieš pirmus „Pagalvinio“ rodymus su Džiugu (Džiugu Širviu – aut. past.) ateidavom ryte ir „mūčindavomės“ visą dieną. Kadangi spektaklyje esame broliai, jis visą dieną Michalą vaidindavo, o aš jį nuolat mušdavau. Na, gal tiksliau mes mušdavomės, kad atsirastų ta broliška meilė. Mes tąsomės ir taip suartėjam. Dar pastebėjau, kad prieš „Pagalvinį“ net batus rišuosi kitaip: vieną batą užsirišu normaliai, o kitą – per kulkšnį. Iš pradžių batą užsirišau šitaip, nes nuplyšo metaliukas, o paskui pastebėjau, kad kitaip nebesinori, atrodo, kad be to nepavyks spektaklis.“
Karantino metu pradėtas teatro mokytojo darbas privertė išnarstyti teatro meno dėstymo metodikas: „Sunkiausia būdavo su mažiukais, reikėjo surasti kažkokį metodą, kaip juos mokyti, nes aš pats niekada nemokiau ir negalėjau mokyti taip, kaip buvau mokomas akademijoje. Tikrai ne. Pavyzdžiui, vienuoliktokams galiu pasakoti kažką panašaus, ką mums pasakodavo aktoriniame, žinoma, supaprastintai, bet jie jau suvokia, turi mąstymą, gali atskirti, kas yra kas. O kai ateini pas mažiukus... Man daug laiko reikėjo, kol aš supratau, kad pagrindinis dalykas yra tiesiog žaidimas.“
Charizmatiškas bei atviras aktorius apie save pasakoja neslėpdamas iššūkių, su kuriais tenka susidurti jaunam žmogui, profesijos dėka bene kasdien atveriančiam visuomenei savo vidinį pasaulį.
Dar studijų metais perskaityta M.McDonagh pjesė „Pagalvinis“ Matą teatrinėse kelionėse lydi lig šiol – dėstytojams pasiūlyta medžiaga vėliau tapo Keistuolių teatro spektakliu, kuriame Matas atlieka pagrindinį, Katurjano, vaidmenį. „Aš pamačiau (G.Varno spektaklį „Pagalvinis“ – aut. past.), perskaičiau (pjesę – aut. past.) ir galima sakyti, kad Katurjanas tapo svajonių vaidmeniu. Ir tada, berods trečiam kurse, išėjo taip, kad dėstytoja Ieva Stundžytė mūsų kursui pasiūlė atsinešti pjeses, kurias svajotume statyti. Ir aš pagalvojau: „Vat atnešiu, dabar specialiai atnešiu.“ Ir atnešiau. O dėstytoja Ieva po skaitymų pasikvietė mus su Džiugu ir paklausė: „Norit gal daryti teatre?“. Ir aš toks: „Jo, norėčiau, labai norėčiau.“ Ir taip va kažkaip išėjo, kad dabar turiu šitą svajonių vaidmenį.“
Charizmatiškas bei atviras aktorius apie save pasakoja neslėpdamas iššūkių, su kuriais tenka susidurti jaunam žmogui, profesijos dėka bene kasdien atveriančiam visuomenei savo vidinį pasaulį. Prasidėjus „Pagalvinio“ kūrybinės komandos diskusijoms, suvokimas, koks yra Katurjano personažas, ryškiai pakito nuo pirmojo susitikimo studijų metais vartant knygos lapus. Mąslus, jautrus, bene romantiškas personažas išsinėrė iš šios odos ir parodė tikrąją, atšiauraus pasaulio nudraskytą, randuotą, paženklintą mestų išbandymų. Praeities patyrimų naštą Katurjanas dalijasi su savo jaunesniuoju broliu, Michalu, kuriam rašo ir skaito apsakymus – jųdviejų gyvenimo memorialą: „Manau, kad jis į tuos apsakymus sudėjo viską: visą jų istoriją, ko negalėjo pasakyti iš tiesų, ko negalėjo nugyventi, ko nenugyveno – normalaus gyvenimo. Katurjanas viską sudėjo į kūrybą. Ir broliui skyrė. Tai buvo toks didžiulis jų gyvenimo atsiminimas. Galbūt todėl jis norėjo juos (apsakymus – aut. past.) išsaugoti.“
Ievos Stundžytės režisuotas „Pagalvinis“ iš pirmo žvilgsnio nėra tipinis Keistuolių teatro spektaklis.
Šis spektaklis – broliškos meilės sūkurys, panardintas detektyvinėje istorijoje, Matui artimas dar ir dėl kitos priežasties: „Kadangi aš turiu du vyresnius brolius, su kuriais labai gerai sutariu. Augom labai artimai. Man visos temos, susijusios su broliais, yra artimos ir opios. Labai patiko apsakymas „Rašytojas ir rašytojo brolis“. Galbūt pats mylimiausias. Nepasakysi, kad jis gražus, nes istorija nėra ypatingai graži, bet jis sukrečiantis. Gerąja prasme. Iš Katurjano logikos, gražiausias yra „Žaliasis paršelis“. Kai jį sakau ir žinau, kad čia pat turėsiu atsisveikinti su broliu, tada jis man yra pats gražiausias. Jis skirtas broliui.“
Ievos Stundžytės režisuotas „Pagalvinis“ iš pirmo žvilgsnio nėra tipinis Keistuolių teatro spektaklis. Jo vyksme gilinamasi į visuomenės paribio skaudulius, juodąsias zonas, į kurias nedrįsta pažvelgti dažnas žmogus. „Pagalvinis“ alsuoja žiaurumu, kurį patiria po nelaiminga žvaigžde gimusieji – neišvengiamos vaikystės traumų, smurto, artimųjų netekties, priverstinai suaugusių vaikų temos. Tačiau tai yra tik pirmasis sluoksnis, po kurio aplanko visiškai priešingi suvokimai – lengvumas, apsivalymas: „Aš kad ir kaip būnu nusivaręs, išsiverkęs ar pavargęs, kai mane nušauna, viską išdaužo, pasakau paskutinį monologą, nueinu atsisėsti ir žiūriu į vaikštančius Pagalvinius (spektaklio veikėjai – aut. past.). Ir taip tylu ir ramu pasidaro. Ir viskas – pamiršti, kad kažkas buvo blogai. Išsivalei, visiškai išsivalei. Aš spėju spektaklyje ir gimti, ir mirti. Ir tada matai, kad viskas kažkaip gerai baigiasi. Kad ir kas benutiktų pasaulyje, kažkaip viskas gerai baigiasi. Ir spektaklis neša tą Keistuolišką džiugesį.“
