Pasak teatro kritikų: „Antigonė“ – sudėtingų, ryžtingai tarpusavyje kovojančių personažų spektaklis.
Birutė Mar vienos valandos spektaklyje sukūrė šešis Sofoklio tragedijos personažus ir tarsi metė iššūkį senovės graikų teatro tradicijoms, kur visus vaidmenis kūrė vyrai. Pagrindiniai tragedijos veikėjai – Antigonė, buvusio Tebų karaliaus Oidipo duktė, ir naujasis Tebų karalius Kreontas. Jauna mergina ryžtingai pasipriešina Kreonto įsakui, draudžiančiam laidoti jos žuvusį brolį. Pagrindinių tragedijos veikėjų kovoje dalyvauja Antigonės sesuo – atsargi ir baikšti Ismenė bei Antigonės sužadėtinis – Kreonto mylimas ir mylintis sūnus Haimonas, nusižudęs prie mylimosios kojų.
Kaip ir dera graikų tragedijai, didelis emocinis vaidmuo tenka chorui, kuris video režisieriaus Andriaus Jakučionio dėka dalyvauja spektaklio ekrane ir reaguoja į kylančią spektaklio įtampą. Aktorės balsą, judesius ir mimiką, atskleidžiant labai skirtingus personažų charakterius, papildo kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtas paprastas ir labai funkcionalus rūbas. Tiksliau, jo detalė. Juodos ir baltos medžiagos audeklas įspūdingai papildo kiekvieno personažo paveikslą bei charakterį: jis ir baikščiosios Ismenės skara, ir pasipūtusio Kreonto toga, žiniuonio apsiaustas, ir kapo duobė, ir supiltos žemės kauburys.“
Muziką spektakliui „Antigonė“ sukūrė nuolatinis aktorės kūrybinis bendražygis kompozitorius Antanas Kučinskas.
Spektaklio „Antigonė“ motto galėtų būti žynio Teiresijaus žodžiai „likimas iškelia, likimas ir sužlugdo laimingą lygiai kaip ir nelaimingą, ir kas žadėta žmogui – nieks nepasakys“. Pasak Birutės Mar, per kelerius metus Antigonės personažas keitėsi, tolo nuo pačios aktorės asmenybės ir įgavo savarankiškų bruožų. Pradiniuose spektaklio variantuose centre buvo kiek statiška kenčiančios Antigonės ir ją gniuždančio choro priešstata. Dabartinė „Antigonė“ siekia platesnių apibendrinimų, kalba apie žmonių likimą apskritai. Būtent dėl to aktorė spektaklį papildė ir kitais personažais.
Birutė Mar mano, kad Antigonė neteko dalies lyrizmo ir tapo maištininke-maksimaliste, kuri miršta, nesusitaikiusi ir įsitikinusi, kad elgėsi teisingai, nepaklusdama valdžiai ir palaidodama savo brolius. Pagrindinis „Antigonės“ konfliktas iškyla tarp maksimalizmo ir pragmatizmo. Pasak režisierės, šį spektaklį kūrybinė grupė statė apie šiuolaikinį pasaulį, kur yra ir kreontų, ir žynių, ir antigonių, ir dainuojančios, svyruojančios į reikiamą pusę masės-daugumos-liaudies.
Lietuvos teatro publika mėgsta ir vertina mono spektaklio žanrą. Birutė Mar yra pripažinta monospektaklių kūrėja tėvynėje ir užsienyje, pelniusi daugelį svarbiausių įvairiose pasaulio šalyse vykstančių monospektaklių festivalių apdovanojimų.
Pasak Birutės Mar: „Sakoma, kad monospektakliai būna tik geri arba blogi, nes čia svarbiausias yra kontaktas su žiūrovu. Ir vis dėlto viskas priklauso nuo asmenybės scenoje, kuri kalba, turi patirtį, – tada būna įdomu, yra apie ką kalbėtis. Monospektaklyje daug vietos lieka vaizduotei. Tu užduodi temą ir kartais jauti, jog spektaklis einasi sklandžiai, lengvai, nes publika leidžiasi fantazuoti. Manau, kad monospektaklio žiūrovas yra išsiilgęs tikrumo. Tai matyti ir kituose spektakliuose, į kuriuos plūsta žiūrovai, – jie yra tikri.
Spektaklis, ypatingai „mono“, turi jaudinti, paveikti kitaip, ne režisūrinėmis metaforomis, o naudotis tavo, esančio scenoje, energija. Ypatingai pozityvia energija, kuria labai tikiu, kurios žmonėms reikia. Nesakau, kad tai turi būti komedija, tik juokinimas, bet tai, kas ramina. Kai po spektaklio žiūrovai sako, kad pasidarė ramu, pagalvoju apie tuos skambius žodžius: „Teatras, kaip bažnyčia“, – bet tame yra tiesos. Tu ateini, pasėdi tyloje ir pasidaro ramu. Aš noriu tokio teatro.“
