– Kaip save apibūdintumėte?
– Iš išorės ramus, viduje verdu, o ant scenos esu laukinis. Kartais žmonės klausia, kodėl gyvenime esu toks švelnus, bet teatre išprotėjęs. Tiesa ta, kad mano kūryba – visada kaip elektra.
– Ar tai susiję su tuo, kad nepaisote žanro ribų?
– Galbūt, niekada apie tai negalvojau. Bet galėčiau sutikti, nes flamenko esama daug energingos ugnies, o muzikoje, dainavime romantikos. Kai buvau jaunesnis, labiausiai koncentravausi į pyktį. Be abejo, bręsdamas žmogus supranta, kaip valdyti savo emocijas. Tad išmokau būti scenoje ir naudodamasis skirtingais metodais spinduliuoti ne įniršį, bet poeziją. Rytų filosofijoje aprašomas momentas, kada sustoja laikas ir žmogus tiesiog būna dabartyje.
Taigi suvokiau, kad kartais užtenka žiūrėti į auditoriją, nes ši jėga slypi manyje, ramybėje. Jeigu nori būti geras atlikėjas, privalai būti natūraliai charizmatiškas. Tai leidžia darant mažai, sukurti stiprias emocijas pačiuose žmonėse. Geras atlikėjas ant scenos lipa kaip baltas popieriaus lapas, kuriame remdamasis gyvenimo patirtimi kuria naują istoriją. Jo pagrindinis tikslas yra tas magiškas ryšys tarp žiūrovų ir menininko, kada kelias sekundes viskas tampa vienu. Flamenko tai vadinama „duende“.
– Ar jūs studijavote šiuos dalykus mokykloje ar universitete?
– Ne, patirties sėmiausi scenoje. Tačiau flamenko mokiausi apie penkiolika metų, nes tai techniškai sudėtingas šokis, panašus į kovos menus.
– Kodėl jūs taip domitės ritualu?
– Iš tiesų, domiuosi žmogaus metamorfoze. Dauguma einame į teatrą, nes mums reikia išsivalyti. Galų gale, gyvenimas yra sunkus, todėl bandydami apsisaugoti slepiamės po sluoksniais. Tai žmogų padaro sustingusį ir šaltą. Kai turime progą išlaisvinti tikrąjį, gyvulišką, gamtišką save, mes atmetame galimybę atsipalaiduoti, nes esame pernelyg modernūs (šypsosi). Žmonėms reikia laisvės, bendravimo, šokių, jie dalyvauja vasaros festivaliuose ir visiškai suprantu, kodėl. Mums reikia paleisti tai, kas buvo, ir atsipalaiduoti. Visuomenei, mėgstančiai kontrolę tai padaryti labai sunku. Jeigu esi toje saugioje vietoje, užmiršęs, kaip žmonės į tave žiūri, gali vėl tapti vaiku.
– Ar tai pagrindinė jūsų pasirodymo, kuris įvyks kovo 3 dieną, idėja? Spektaklio centre – pusamžio vyro, dirbančio biure, likimo klausimai.
– Taip, gal jaunam žmogui truputį sunku suprasti. Tačiau galiausiai atsiduri momente, kuriame atsisukęs atgal matai ilgą nueitą kelią, o pažvelgęs į priekį regi nauja ir nepažinta. Atsigręžęs į praeitį prisimeni ką veikei, kokias klaidas padarei ir gailiesi arba džiaugiesi. Tai kontempliacija kryžkelėje, visi esame patyrę abejonių, nežinojome, kokį sprendimą priimti. O galbūt buvai aistringai įsimylėjęs, bet pasirodė, kad tai netiesa? Be abejo, tu galvoji, ar tai likimas, kurį prisiskiri sau, ar tai niekaip nepriklauso nuo tavęs?
Kartais klausi visatos, ką ji tau padarė. Aš noriu žinoti, keisti, bet būtų neteisinga pykti ant likimo dėl neatskleistų dalykų. Tačiau net visata negali atimti žmogaus galimybės klausti. Gerai, dabar esu čia, žiūriu į save, suvokiu, kad mano meninės svajonės išsipildė, vadinasi, jau galiu numirti? Ne, tada atsigręži į save ir supranti daug neturįs. Dažnai girdime tokius apibūdinimus: „Jis toks talentingas, bet baisus žmogus.“ Tai verčia susimąstyti, nes žmogus, pasirinkęs kurti revoliucinį meną, turi daug paaukoti. Deja, šiuo atveju dažnai atsisakoma asmeninės laimės. Kyla klausimas: „Kuo būti – geru menininku ar geru žmogumi?“
– Ar jūs maištininkas? Kokias kitas socialines problemas norite išryškinti savo pasirodyme?
– Norėčiau būti vienas iš tų nuostabių menininkų, stengiuosi daryti, ką galiu, tačiau ne man spręsti. Būtų per daug pretenzinga. Nesistengiu nieko linksminti, o savo menu tikiu ir jis pareikalauja daug. Nemėgstu „gražių“ įvaizdžių, man svarbu surasti tikrus jausmus, emocijas, galinčias sujaudinti žmones. Galbūt tai per pilka, bet liūdesys taip pat labai gražus. Paskutinieji mano pasirodymai buvo apie miesto žmones, nes kurį laiką gyvenau Paryžiuje, Londone. Buvau šokiruotas žmonių realybe, kiekvieną rytą jie keliasi, perka kavą, skaito naujienas mobiliajame telefone, bet nepastebi aplinkos.
Tuo metu buvau stotelėje, pro mane prabėgo graži voverytė, tada pasisukau į traukinį, kuriame 200 žmonių stovėjo susispaudę. Tai kaip mokslinės fantastikos filmas. Kas vyksta su mumis? Kokioje realybėje mes gyvename? Bendraujame su netikrais draugais? Nesakau, kad viskas taip blogai, gal tai naujas gyvenimo būdas. Tačiau savo pasirodymuose pradedu nuo šio momento, žvelgiu, kuo tapome. Vilniuje to nepamatysi, jis vis dar pritaikytas žmogui, čia nėra metropoliams būdingo spaudimo. Tad pagrindinis klausimas yra, ar žmonės, būdami taip susikoncentravę į save, nepraranda žmogiškumo?
– Ar tam yra vaistas?
– Turime pakeisti savo santykį su laiku. Mes per daug jį pagreitinome. Sulėtėję, pažvelgę į kito žmogaus akis, stebėdami gamtą išlaisvėtume. Kaime gyvenantys žmonės daug laimingesni, žemiškesni, jie žino, kada pakyla ir nusileidžia saulė. Mieste atsiribodami nuo gamtos sukuriame savo realybę, nes nematome dangaus. Praėjusią vasarą buvau kalnuose, atsiguliau ir daugmaž valandą žiūrėjau į žvaigždes. Susigraudinau, nes galėjau matyti visą galaktiką.
– Skaičiau, kad savo pasirodymus rengiate neįprastose vietose.
– Pirmą kartą Lietuvoje parodysiu savo, kaip dainininko, šokėjo ir aktoriaus, pasaulį. Tai labai paprasta. Nedaug žmonių žino, ką darau. Todėl tai gera galimybė pasidalinti savo patirtimi, esu atviras bendradarbiavimui. Šiaip man nelabai svarbu, kur vyks spektaklis, nes visos vietos yra įdomios, jos kelia iššūkį kurti kitokią atmosferą. Man patinka būti lanksčiam. Neseniai išleidau naują albumą ir galvojau koncertuoti, bet nenorėjau to daryti įprastoje scenoje. Noriu išprotėti, išsilaisvinti, artimai bendrauti su publika, jog jie nesijaustų saugūs.
Kalbėkime atvirai, atėję į tradicinį teatrą visada matote tuos pačius žmones.
– Esate menininkas, kuris ieško tiesos?
– Tikrai taip. Kalbėkime atvirai, atėję į tradicinį teatrą visada matote tuos pačius žmones. Jie yra išsilavinę, skaitantys, jie tarsi elitas ir autorius prie jų taikosi. Pavyzdžiui, gatvės teatre savo pasirodymus galiu skirti kiekvienam, nes žmonėms nereikia visko žinoti.
Jie tiesiog žiūri į vaizdą, analizuoja ir kalbėdamiesi atskleidžia daug įdomesnių istorijų, negu pats būtum pagalvojęs. Tai nuostabu. Praėjusią vasarą vaidinome Sankt Peterburge, kuriame žmonės norėjo mus apkabinti, jie ašarojo ir prašė autografų. Jie buvo sujaudinti, nes tokio tipo festivaliai į šalį atvažiuoja retai.
– Esate vaidinęs įvairiose šalyse. Ar žmonės Vilniuje skiriasi nuo kitų šalių?
– Čia žmonės drovesni (šypsosi). Tačiau tai nieko nereiškia, nes mes nežinome, ką jie jaučia. Beje, po spektaklio visi atsistoja, kas yra keistoka. Prancūzijoje žiūrovai pakyla nuo kėdžių, jei pasirodymas tiesiog nepriekaištingas. Greičiausiai žmonės Lietuvoje taip parodo pagarbą ir įvertinimą.
– Jaunystėje esate subūręs grupę „Von Magnet“.
– Būdamas paauglys turėjau svajonę, o nuvykęs į Londoną sutikau grupelę bendraminčių. Mes buvome iš skirtingų sričių ir šalių. Tais laikais toks žanrų „hibridas“ buvo naujas dalykas, todėl pritraukėme daug dėmesio. Mes buvome jauni ir energingi, kėlėme sau ambicingus uždavinius. Pavyzdžiui, aktorius mokėsi groti būgnais, o dailininkė smuiku ir atvirkščiai. Pasirodymų metu žmonės negalėjo suprasti, kas iš tiesų muzikantas, o kas aktorius. Taigi, labai greitai išpopuliarėjome, pradėjome koncertuoti Europoje. Mes sukūrėme daug beprotiškų dalykų.
– Koks buvo pats beprotiškiausias?
– Gal ne pats, bet vienas iš įdomiausių. Pasirodymo metu išskaidėme publiką į dvi salės puses, poreles ypač. Nors ir matė tą patį vaizdą ekrane, jiems buvo rodomi skirtingi vaidinimai. Tai įdomus, realybę griaunantis procesas. Spektaklio pabaigoje žmonės vienas kito klausinėjo: „Ką tu matei?“ Pagrindinė viso to mintis – žmonių kuriamos sienos. Mes galime gyventi tame pačiame daugiabutyje su neįtikėtinai kitokiais žmonėmis, tačiau matyti absoliučiai kitokį vaizdą.
