Po premjeros Nacionalinio Kauno dramos teatro feisbuko paskyroje pasipylė žiūrovų įspūdžiai. „Gerąja prasme šokiravo Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Keturi“! Vis dar negaliu patikėti, kiek daug talento sudėta tiek jaunos režisierės, tiek aktorių. Spektaklis nuo pat pradžių stebina ir įtraukia. Per tokį trumpą laiką paliečiama ir išanalizuojama daug temų. Žodžiu, rekomenduoju!“, – reziumavo Paulina Kozlovskytė. Arba: „Stiprus. Tema skaudi ir aktuali. Bet užkabino.“ Pasirašė Jūrate MO.
Ryškius spektaklio personažus ir taikliai sudėliotus V. Pelevino kūrybai būdingus filosofinius akcentus pastebėjo ir teatro kritikė Kamilė Žičkytė. „Šurikas – infantiliu juoku ir „Nike“ apranga (būtinai turi matytis visi logotipai) apsišarvavęs impulsyvus, sportiškas tipas. Kolianas – visomis prasmėmis Šuriko priešingybė. Be to, jis renkasi „Adidas“, tuo viskas ir pasakyta. Volodinas – trijulės išminčius, matyt, ne veltui yra su juodo apskrito stiklo akiniais, lyg būtų paties V. Pelevino kopija. Trijulė ne tik suka degtinės butelį, kramsnoja haliucinogeninius grybus, keikiasi, spjaudosi, bet ir kalba apie „pačius svarbiausius dalykus“, pavyzdžiui, mirtį ir būsimą gyvenimą, tikėjimą ar meilę. Buitinė leksika gretinama su dvasiniais apmąstymais. Kaip iš pilkos betoninės scenografijos ar iš suniokoto automobilio nuolaužų kalasi žolės daigai (scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė), taip į buitinius dialogus prasibrauna ir egzistenciniai apmąstymai“, – rašoma teatrologės recenzijoje „Apie tai, ką norima pamiršti“, publikuotoje leidinyje „7 meno dienos“.
Kamilė Gudmonaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos teatro režisierių. Šiam pastatymui ji subūrė tokių pat jaunų talentingų kūrėjų grupę. Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Barbora Šulniūtė, spektaklio triukšmus-garsus – Perkūno Oželis. Personažus įkūnija aktoriai Mantas Zemleckas (Šurikas), Gytis Laskovas (Kolianas) ir Danas Kamarauskas (Volodinas).
„Šis spektaklis apie tai, kas esu. Kaip pasiekti esmę ir savo savastį, ar ji iš viso egzistuoja? Kiek tie „žiaurūs“ žmonės savyje turi gėrio? Kalbama apie meilę, kuri atskleidžiama per šių laikų žiaurumą. Spektaklio herojų neaplenkia tuštumos idėja – iškyla tapatybės klausimai ir išsibalansuoja tai, kas vadinama „aš“, – dėsto spektaklio „Keturi“ režisierė K. Gudmonaitė.
Viktoro Pelevino romane „Čiapajevas ir Pustota“ aprašomos situacijos persikelia į Lietuvą. „Kurdami šį spektaklį grįžome savo rajonus, vaikystę ir paauglystę, pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Į kiemus, kur „rimti“ vaikėzai uostydavo klijus ir laiptinėse vykdavo kažkokie dalykai. Dabar aš matau tuos žmones užaugusius, matau jų likimus. Atspirties taškas ir buvo ta realybė, kurią mes bandome išsiaiškinti“, – procesą prisimena režisierė.
Spektaklyje vaidinantiems aktoriams M. Zemleckui, D. Kamarauskui, G. Laskovui šis darbas buvo labai įdomus, tačiau kūrėjai pripažino, kad scenoje ištarti keiksmažodžius nebuvo lengva. Kuriamus herojus aktoriai lipdė iš vaikystės draugų, pažįstamų. „Manau, kad kiekvienas savyje turi tų tamsių pusių, kurias tokia medžiaga leidžia pažadinti. Mes paprastai bijome jų, bet šiuos atveju pabandėme atskleisti“, – prisipažįsta Mantas Zemleckas.
Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su teatru „Utopia“
