1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauna tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai – nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
O gal jų jau visai nėra? Gal aukojimasis dėl draugo, garbė, dora, geri mokinio ir mokytojo santykiai tėra atgyvena, neegzistuojanti šiuolaikinėje visuomenėje?
Būtent apie tai gruodžio 19 dieną nusileidus spektaklio „Atžalynas“ uždangai Nacionalinio dramos teatro fojė susėdo diskutuoti žiūrovai, aktoriai ir režisierius J.Vaitkus.
Vertybės – ne realybė, bet utopija?
„Atžalynas“ – tai puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją. Režisierius J.Vaitkus yra sakęs, kad šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą.
„Spektaklis sukėlė labai daug minčių. Labai keista matyti tą utopinį vaizdą: žmonių santykių švarumą ir gerumą šiandien būtų galima pavadinti nebent siekiamybe. Nedramatizuojant šiandienės situacijos, tenka pripažinti, kad šiuolaikiniai žmonės nebeturi tokio artimo santykio ir pasitikėjimo vienas kitu. Spektaklis padeda atskleisti idealų žmonių santykių modelį, tačiau tai yra labiau utopija nei realybė“, – bene pirmasis prabilo spektaklio aptarime dalyvavęs Aurimas.
Spektaklis padeda atskleisti idealų žmonių santykių modelį, tačiau tai yra labiau utopija nei realybė.
Todėl herojų charakteriai kai kuriems žiūrovams gali pasirodyti pernelyg aiškūs ir paprasti, o kuriami santykiai – gal net pernelyg nuoširdūs, primityviai sentimentalūs.
Būtent šiai nuomonei pritarė į diskusiją įsiliejęs Karolis. „Nuoširdžiai pasakysiu: man, kaip teatro mėgėjui, kartais atrodydavo, kad tai – absurdo spektaklis. Personažai – iki skausmo švarūs ir išgryninti: jei geras, tai šimtu procentų, jei blogas – toks lieka iki galo. Mes esame pripratę prie pilkumos, kai nėra nei gerų, nei blogų“, – svarstė vaikinas.
Mieste spektaklio grynumas tampa tuštuma
„Kodėl mokytojo garbingumas ir orumas šiomis dienomis atrodo toks gražus?“ – retoriškai klausė kitas diskusijos dalyvis. Ne taip seniai mokyklą baigęs vaikinas prisipažino, kad tai, ką matė teatro scenoje, šiandien skamba egzotiškai.
„Turėjau mirksinčią chemijos mokytoją, iš kurios visi, taip pat ir aš, šaipydavomės. Tačiau vieną dieną sužinojau, kodėl ji mirksi, ir nustojau. Tikas ją kankina po to, kai prie traukinių stoties esančios mokyklos moksleivis paleido stalą jai į galvą. Manau, šiandieniai mokytojai turi krūvą tokių istorijų, kai jiems teko susidurti su mokinių agresija, priešprieša ir išpuoliais“, – svarstė neprisistatęs teatro mylėtojas, leisdamas suprasti, kad, jei K.Binkis „Atžalyną“ rašytų šiandien, pjesėje būtų ir keiksmažodžių, ir smurto scenų.
Turėjau mirksinčią chemijos mokytoją, iš kurios visi, taip pat ir aš, šaipydavomės. Tačiau vieną dieną sužinojau, kodėl ji mirksi, ir nustojau.
„Su tokiais dalykais nesusidūriau: gal todėl, kad gyvenau mažame miestelyje – mokytojus mes gerbėme“, – replikavo pagrindinį Petro vaidmenį spektaklyje atliekantis Petras Kuneika.
„Su šiuo spektakliu daug keliaujame po Lietuvą: buvome Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Alytuje, Ukmergėje ir pan. Mažesniuose miestuose publika visai kitokia nei Vilniuje: tai, kas čia kelia juoką, ten priimama rimtai ir jautriai. Per skirtingą žiūrovų reakciją atsiskleidžia žmogaus iš provincijos ir miesto vertybės. Čia visi laukia kažko virš limito. Dėl to šio spektaklio švara tampa nebe vertybe, o tuštuma. Keista. Netgi kyla klausimas: ar žmogus, užaugęs mieste ant asfalto, supranta šį spektaklį? Ar tik tie, kurie kaime dar ragavo ką tik iškeptos duonos su pienu?“ – svarstė spektaklyje vaidinanti Eglė.
Nuoširdi draugystė – nebeegzistuoja?
Aktorė Ieva Delininkaitytė prisipažino, kad kartais publikos reakcija ją tiesiog šokiruoja.
„Per spektaklio premjerą žiūrovai juokėsi tokioje vietoje, kur mums repeticijų metu net mintis nebuvo kilusi, kad tai gali būti juokinga. Pavyzdžiui, kai garso įraše K.Binkio sūnus pasakoja apie tėvo mirtį, kai jam iš burnos nubėgo puta... Liūdna. Kituose spektaklio parodymuose šioje vietoje buvo tyla, kuri jaudina“, – įspūdžiais dalijosi aktorė I.Delininkaitytė.
Jaunimo reakcija į kai kuriuos spektaklio epizodus, pasak jos, parodo šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, nuoširdi nekūniška draugystė tarp vaikinų šiandien neįsivaizduojama, todėl Petro ir Karolio dialogas, kuriame nuskamba frazė „Tarp mūsų viskas baigta“, sukelia daug juoko.
„Jaunimas į šią draugystę žvelgia per šiai dienai labai aktualią temą. Tai rodo, kad karta yra pasikeitusi. Jai sunku suvokti, kad draugystė tarp berniukų nebūtinai yra homoseksuali“, – svarstė aktorė.
Jaunimas į šią draugystę žvelgia per šiai dienai labai aktualią temą. Tai rodo, kad karta yra pasikeitusi. Jai sunku suvokti, kad draugystė tarp berniukų nebūtinai yra homoseksuali.
Mergina prisipažino, kad pradėjus dirbti su pjese ir jai ramybės nedavė mintis: kas gi šį spektaklį žiūrės?
„Bet kai jį pastatėme ir padarėme rodomą dalyką, mane tai palietė labai stipriai. Jaunimas, eidamas į teatrą, tikisi kokių nors inovatyvių keistų sprendimų, bet tada tai nebebus Binkis. Profesoriaus J.Vaitkaus pasirinkta teatro kalba, toks tiesmukas ėjimas į žmogų – taip yra gerai, taip yra gražu, taip skauda – yra pats teisingiausias šiai medžiagai“, – neabejojo I.Delininkaitytė.
Eina į teatrą ir bijo, ką išvys
„Eini į teatrą ir bijai: išsidirbinės ar neišsidirbinės. Ar vaikščios ant galvos? O čia – viskas žmonių kalba apie žmones. Paprastume ir yra teisybė: dora tai, kas dora. Manau, J.Vaitkus pasielgė labai drąsiai, nebijodamas neišsidirbinėt. Ir, ačiū tau Viešpatie, pilna salė! Vadinasi, žmonės supranta. Reikia ir paprastumo: duona yra duona, žmogus yra žmogus, tėvas yra tėvas, teisybė yra teisybė“, – į diskusiją įsijungė spektaklio žiūrovė.
„Pradėsiu nuo to, kuo pabaigiau spektaklį – nuo ašarėlės. Sukilo dideli sentimentai. Aš irgi bijojau, kaip priimsiu šį šiuolaikinį pastatymą. Galvojau, kokia bus jo stilistika: ėjau su baime, ką gi šįkart iš „Atžalyno“ padarys? Buvo neramu, kaip bus įkomponuotas K.Binkio sūnaus balsas. Su Gerandu buvau seniai pažįstama... Tačiau viskas atlikta be galo tiksliai ir įtikinamai, atrasta forma. K.Binkio sūnaus nebėra, ta karta nuėjo, jau tos kartos palikuoniai nuėjo į amžinybę. Šis spektaklis – tai gražus paminklas tai kartai“, – antrino kita spektaklio žiūrovė, asmeniškai pažinojusi K.Binkio šeimą.
O man šis pastatymas pernelyg tiesmukas. Tiesmukai išreikšta pozicija, kad to atžalyno šiais laikais nėra.
„O man šis pastatymas pernelyg tiesmukas. Tiesmukai išreikšta pozicija, kad to atžalyno šiais laikais nėra. Nustebino ir spektaklio patosas, atrodo, kad jam jau 30 metų. Jei spektaklio tema tokia aktuali ir šiandien, kam jūs kalbate – ar senajai kartai, ar mums?“, – nuskambėjo klausimas režisieriui.
Aukojimasis – kai lieki savimi
„Diskusijoje girdžiu du požiūrius. Pirmas: ateis nauja karta ir bus geriau. Antras: mūsų laikais buvo geriau. Tarpukaris – tai vertybės, pokaris ir rezistencija – irgi vertybės, sovietmetis – tai vertybių dugnas, iš kurio mes tarsi nepakilome. Vis dėlto sakyčiau, kad dar ir kaip pakilome! Visais laikais yra problemų, nesusikalbėjimo, atžalyno yra ir šiandien, jis egzistuoja, tik jo nerodo per televizorių. Šie žmonės dirba daug, gerai ir jie yra jauni. Garbės ir orumo sąvoka jiems nesvetima, jie yra pasiruošę gyventi gražų gyvenimą, jie nėra atitolę nuo vertybių, kurias pamatėme spektaklyje“, – jaunų žmonių pusėn stojo Karolis.
„XXI amžiuje, teisinėje demokratinėje valstybėje, esame įpratę, kad niekas nėra kaltas, kol jo kaltė neįrodyta, nes veikia nekaltumo prezumpcija. Tuo metu spektaklyje, klasėje, veikia kaltumo prezumpcija – visi kalti. Jaunimas visais laikais yra ta karta, ant kurios pečių gula atsakomybė ką nors paneigti ir įrodyti. Tai – amžina jaunimo lemtis“, – pastebėjimais pasidalijo Gediminas.
O kaip gebėjimas aukotis? Ar tai jaunoji karta irgi moka?
„Pamatai tokį paprastą spektaklį ir nežinai, kaip jį priimti. Nežinau, kaip jaučiuosi: ar man tai artima, ar ne? Visiškas pasimetimas. Aukojimasis, kai turi galimybę rinktis, man tampa kitokia sąvoka. Aukojimąsi aš suvokiu taip: aukojiesi, kai pamini taisykles, kurios kieno nors sukurtos, ir eini savo keliu, darydamas tai, ko tu pats nori, o ne tai, ko iš tavęs tikimasi“, – svarstė mergina.
Išklausęs beveik valandą trukusią diskusiją J.Vaitkus ją reziumavo monologu:
„Mes visa tai turime. Yra ir aukojimasis, ir garbė, tik viskas išsiskaidę, išsibarstę. Vieni to nesupranta, nes yra per jauni, kiti – su tuo dar nesusidūrė. Bet aukojimasis yra visur. Jei motina gimdo – ji aukojasi ar ne? Ji kenčia, nutraukia savo profesinę veiklą, atsisako vakarėlių, pakeičia savo gyvenimo būdą – ir viskas iš meilės. Ar tai ne auka?
Jei šeima turi senelį, kuris kartu gyvena: kartais pasmirsta, kartais tenka ką nors pavalyti – ar tai ne auka? Ar tai atgyvena?
Atidarykime vaikų ir senelių namus ir suprasime, kad gyvename kaip ant ledo – niekur nepajudėsi, nepaeisi. Be atsigręžimo į šeimą nieko nebus. Ir nesvarbu, kur gyveni – mieste ar provincijoje. Ridikėlius ir mieste, balkone, gali užsiauginti, jei suprasi, kad virš galvos yra dangus, o ne mėšlo krūva, prigrūsta tų kosminių aparatų.
Klausau, kaip jaunimas plokščiai drąsiai šneka. Postsovietiniai, postmodernistiniai – tai žodžiai, kurie išgelbėja nuo vidinės bejėgystės.
Nereikia galvoti, kad mes taip ištobulėję, kad tie dalykai, kurie aptariami spektaklyje, jau neegzistuoja. Ir ačiū Dievui, kad pasimetei, kad sutrikai.
Klausau, kaip jaunimas plokščiai drąsiai šneka. Postsovietiniai, postmodernistiniai – tai žodžiai, kurie išgelbėja nuo vidinės bejėgystės. Čia – realizmas, čia – senobinis spektaklis – taip viskas lengvai sudedama į lentinėles ir nusiraminama. Nedėliokit – ir nenusiraminkit!
Labai daug dalykų slepiasi paprastuose reiškiniuose, kurie vyksta aplink mus. Tai išmokti pamatyti ir vertinti yra labai svarbu.
Jei galvosime, kad renkuosi tai, kas man gerai, kas man patogu, blogai baigsime. Toks žmogus gyvena be praeities, be atsakomybės, be girdėjimo, be matymo, be mąstymo.
Visi šioje diskusijoje yra savaip teisūs. Tačiau mes statėme ne spektaklį, o bandėme atkasti, restauruoti senus pamatus, ant kurių kas nors stovi, o gal jau nestovi, gal norėtų stovėti, bet jau nėra ant ko...“
