Apie tai, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria, kokie bus jų kuriami personažai ir kas svarbiausia, vaidinant vaikams, kalbamės su aktoriais.
– Šiuo metu intensyviai vyksta miuziklo repeticijos. Papasakokite savo įspūdžius. Kaip sekasi dirbti su komanda? Kokie didžiausi iššūkiai kyla? O kas smagiausia?
– A.Lasytė: Nors tai ir komandinis darbas, tačiau didžiąją dalį laiko teko repetuoti savarankiškai, besimokant kūrinius. Gerbiamas kompozitorius L.Vilkončius smarkiai padirbėjo ties šia muzika, todėl ji labai įvairi, ir nėra taip lengva ją išmokti. Taigi pati muzika ir buvo didysis iššūkis, o kartu ir smagumas. Nes kai pavyksta ne iš pirmo ir ne iš antro karto, tada jautiesi gerai padirbėjęs ir net nusipelnęs atostogų. O atostogos juk visada smagu (šypsosi). Kalbant apie visą komandą, yra puiku, kad turėjau progą susitikti ir padirbėti su tokiais kūrybingais ir šiltais žmonėmis. Todėl cituoju kūrinio fragmentą, skirtą jiems: „Šlovė, šlovė, šlovė!“
– D.Vaitiekūnas: Kai prieš pusantrų metų kompozitorius L.Vilkončius pasikvietė parodyti savo muzikinių užuomazgų šiam kūriniui ir paklausė, ar gali rašyti specialiai mūsų komandai, pasijaučiau labai pamalonintas, įvertintas ir iškart sutikau. Mat su L.Vilkončiaus kūryba jau buvau pažįstamas. Tąkart kompozitorius įspėjo, kad muzika nebus labai paprasta. Aš su nekantrumu pradėjau laukti pastatymo. L.Vilkončius savo pažadą tęsėjo ir parašė išties ritmiškai originalų kūrinį, tad didžiausiu iššūkiu šiame miuzikle man asmeniškai tapo muzika. Su kolegomis turėjome nemažai padirbėti, kad įsimintume visą penkiasdešimties minučių muzikinę medžiagą.
Labai džiaugiuosi, kad prie pastatymo sutiko dirbti ir puikus režisierius Evaldas Jaras. Esu taip pat dėkingas už suteiktą galimybę scenoje susitikti su dirigentu Ričardu Šumila, kurį ne kartą mačiau diriguojant ir labai žavėjausi jo muzikalumu. Kadangi mane patį profesinis likimas iš dramos teatro atvedė į muzikinį teatrą, šiuo metu tobulinu muzikinio teatro dainavimo įgūdžius pas profesorių Dereką Barnesą Londone. O visiems „Benedikto ir Žirafos“ kūrėjams esu dėkingas už galimybę tuos įgūdžius pasitikrinti, panaudoti ir kurti muzikinį teatrą Lietuvoje. Miuziklo žanras pas mus dar labai jaunas, jam nepelnytai klijuojama „banalaus žanro“ etiketė. Dar vienas dažnai sklandantis įsitikinimas – Lietuvoje nėra nei ką, nei kam tą žanrą atlikti. Aš labai tikiuosi, kad mums pavyks paneigti visus šiuos stereotipus.
- G.Kuodytė: O man pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad tenka dirbti su puikia komanda! Ypač džiaugiuosi naujais komandos nariais, su kuriais dirbu pirmą kartą, – tai A.Lasytė ir D.Vaitiekūnas. Taip pat džiaugiuosi pažintimi su dirigentu R.Šumila. Su visais kitais komandos nariais esu ne kartą dirbusi teatre, o su kompozitoriumi L.Vilkončiumi esame pažįstami jau keletą metų – už tai esu dėkinga valstybiniam chorui „Vilnius“ ir jo vadovui Vladui Bagdonui.
Tai jis prieš keletą metų mane suvedė su kompozitoriumi, pasiūlydamas režisuoti teatralizuotą koncertą pagal L.Vilkončiaus vaikiškas daineles „Dievo vabalo kelionė“. Jame su Laimiu ir „Vilniaus“ choru kartu vaidinome ir dainavome. Jau tuomet susižavėjau L.Vilkončiaus muzika, tad su džiaugsmu priėmiau iššūkį prie jos sugrįžti. Esu baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, ir nors gyvenimas mane nuvedė į teatro pasaulį, širdyje vis tiek galvoju, kad muzika yra pats stipriausias iš visų menų (šypsosi).
Dabar laukia dar didesnis iššūkis, nes „Benediktas ir Žirafa“ atliekamas ne tik su choru, bet ir su simfoniniu orkestru! Tai labai smagus išbandymas, bet ir atsakomybė kur kas didesnė. Repeticijos vyksta neįprastai. Tik įsivaizduojame, kaip tai galėtų atrodyti scenoje, o ir tai – ne teatro scenoje, bet koncertų salėje. Pusiau teatras, pusiau koncertas – keistas žanras (šypsosi).
– Miuzikle kuriate pagrindinių herojų vaidmenis. Aistė įsikūnys į Žirafą, Dominykas taps Benediktu, o Gabrielia – jo močiute. Kokie Jūsų kuriami personažai?
– A.Lasytė: Mano Žirafa yra lyg charakteringa operos primadona, kuri atėjo pas berniuką Benediktą su nuoskauda ir pasipiktinimu. Ji be galo impulsyvi ir gali įsižeisti net tuomet, kai jos niekas neįžeidinėja. Tačiau, ji turi tam priežastį, kurią sužinosite, jei ateisite (šypsosi).
– D.Vaitiekūnas: O mano Benediktas – labai smalsus ir ironiškas vaikas. Man labiausiai patinka, kad jis bandys nardyti tarp orkestro… riedlente!
– G.Kuodytė: Aš močiutės personažą kuriu pirmą kartą gyvenime, tad čia – dar vienas iššūkis. Man 44 metai, pagal amžių gal ir galėčiau jau būti močiute – turiu 20-metę dukrą, bet auginu ir mažą 4-metę dukrytę. Šiaip ar taip, ar tai būtų močiutė, ar mama, vis tiek rūpestis vienodas. Tik kurdama šį personažą kartais suabejoju, ar toji močiutė labiau rūpinasi anūku, ar pati savimi (šypsosi). Na, bet kad ji – pilna rūpesčių, tai jau tikrai nesumeluosiu.
– Ar dažnai tenka dirbti su vaikais? Kaip manote, kas svarbiausia, vaidinant šiai auditorijai? O kas sunkiausia?
– A.Lasytė: Kartais tenka. Mažasis žiūrovas yra labai įvairus, ir kiekvienam patinka vis kitas žaidimas. Kartais tas žaidimas vieniems gali nusibosti, prailgti, išgąsdinti, kitiems, priešingai, – pakelti nuotaiką ir priversti pamilti personažus. Bet turbūt visų svarbiausia yra tai, kad viskas, ką darai, ir būtų žaidimas (šypsosi).
– D.Vaitiekūnas: Su jaunąja auditorija man yra tekę susidurti ne kartą – dirbau ir televizijos laidoje, skirtoje moksleiviams, o ir miuziklo žanre debiutavau prieš dešimtį metų „Keistuolių teatro“ statytame A.L.Webberio miuzikle jaunimui „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“. Man atrodo, kad kuriant teatrą vaikams, labai svarbu yra aiškumas ir nuoširdumas. Juk vaikai dar nemoka apsimesti, kad jiems įdomu, jeigu išties neįdomu.
– G.Kuodytė: Man daugiausiai tenka dirbti su dideliais vaikais, nes Vilniaus Užupio gimnazijoje dirbu teatro mokytoja. Turiu ir teatro studiją „Šeši pojūčiai“, kurioje renkasi ne tik paaugliai, bet yra ir mažųjų grupės. Tiek mažiems, tiek dideliems galioja viena taisyklė – nemeluoti. Nėra jie tokie kvaili, kad juos apgaudinėtum, o ir kam to reikia?..
