Ta proga Asociacija LATGA dalinasi interviu su jos nare bei kūrinio autore Diana Gancevskaite.
– Kurią jūsų veiklą būtų galima vadinti pagrindine?
– Nei vienos iš savo veiklų nepavadinčiau nei pagrindine, nei šalutine ir neskirstyčiau jų pagal svarbumą. Darau tai, ką – tikiuosi – išmanau ir kas tiesiogiai susiję su kūrybiniu kosmosu. Anksčiau dirbau su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, vaidinau keturiuose jo spektakliuose, tačiau visuomet šalia teatro būdavo ir tekstai – vertimai, kūrimai. Teatras šiuo metu gyvuoja tik tekstuose, o labiausiai profesine prasme esu panirusi į vaikų ir paauglių literatūrą.
– Kūriniui „Benediktas ir žirafa“, kurio premjerą greit pamatys žiūrovai, gavote Asociacijos LATGA Jaunojo menininko stipendiją. Kiek ji jums padėjo?
– Taip, 2015 m. gavau metinę Asociacijos LATGA stipendiją Jauniesiems menininkams, dramos sekcijoje. Teikiau paraišką dviejų scenos kūrinių vaikams sukūrimui. Vienas jų – „Benediktas ir žirafa“. Tai buvo išties svarbi parama ir paskata, leidžianti atsidėti kūrybiniam darbui. Apmaudi tiesa yra ta, jog net ir dirbdama kūrybiniame lauke, su tekstais, tiesiogiai susijusiais su literatūra ir teatru, turiu ieškoti nišų ir galimybių atsidėti tam, ką noriu sukurti savo. Ši stipendija man suteikė tokią galimybę. (Asociacija LATGA Jaunojo menininko stipendijų nebeteikia – 2018 m. šiam projektui nebuvo gautas finansavimas iš Kultūros ministerijos globojamos Autorių teisių ir gretutinių teisių programos. – red.)
– Šiek tiek apie patį kūrinį – kodėl tokie herojai, gal yra kažkokia priešistorė? Ką norėjai pasakyti šia istorija?
– Galbūt pirmoji sėkla buvo pasėta 2014 m. pradžioje, kai Kopenhagos zoologijos sode buvo nušauta ir kitiems gyvūnams sušerta žirafa Marius. Kurį laiką buvo sunku suvokti, kad neva tai – tik naujienų srauto dalis, kuomet pranešama apie gyvūnų teisių gynėjų peticijas, protestus ir įvykusį gana bauginantį faktą. Itin jaudino tai, jog žirafa turėjo tokį pažįstamą, netgi tokį lietuvišką vardą, kad buvo visiškai sveika, jog straipsniai buvo iliustruojami Mariaus praeities nuotraukomis. Visa tai keistai ir skausmingai veikė, žirafa vis grįždavo į mintis lyg koks ne iki galo įsisąmonintas simbolis.
Tad teikdama paraišką jau kone tvirtai žinojau, kad vienas kūrinių bus apie žirafą, galbūt netgi apie patį Marių. Visgi ilgai niekas nesilipdė, nesidėliojo. Kol kartą, stovint prie lango (gyvename šeštame aukšte, kaip ir Benediktas) tiesiog atėjo kokios šešios eilutės teksto ir aš supratau, kad tai yra Tai – įprasminti žirafos mirtį geriausiai galiu per džiugesį, per komišką nuotykį, per absurdišką situaciją, kurioje švenčiamas žirafos, visų žirafų buvimas.
– Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Laimučiu Vilkončiumi? Iš kur jis sužinojo, kad yra toks kūrinys?
– Gavus stipendiją ir kuriant, vis kybojo klausimas – o kas bus toliau? Gavau stipendiją kūrinių sukūrimui, ketinau ieškoti potencialių režisierių jų pastatymui. Tačiau bet kas, susidūręs su tuo, manau, man pritartų – jei esi šioks toks pradedantysis, tuomet tai iš esmės yra beldimasis į duris, nedrąsiai siūlant – gal jus sudomintų, štai parašiau etc. Be to, abu parašyti kūriniai buvo muzikiniai.
Su Laimiu Vilkončiumi kiek anksčiau mane supažindino scenos kolegė ir artima draugė Gabrielia Kuodytė (su ja kartu vaidinome E.Nekrošiaus „Fauste“) – ji su L.Vilkončiumi kūrė muzikinį spektaklį „Dievo vabalo kelionė“ ir paprašė pagelbėti sukuriant keletą tekstų. Kai jau turėjau „Benediktą ir žirafą“, klausiau Gabrielios – na ir kas toliau, kaip man sužinoti, ar tai ko nors verta? Ji pasiūlė parodyti tai Laimiui Vilkončiui, ir jis nuo pat pradžių susidomėjo ir pasakė, kad imsis kurti muziką.
O su kitu kūriniu, taip pat muzikiniu, taip pat vaikams, taip ir beldžiausi – rašiau keliems režisieriams, siunčiau tekstą, bet arba nesulaukdavau jokių atsakymų, arba „neapsimoka“. Dievaži, tai nereiškia, kad sukūriau kažką baisiai gero, o štai – niekam nereikia. Sukurti / parašyti yra viena, o tobulinti, bendradarbiaujant su režisieriumi, kūrybine grupe – jau kas kita. Žinoma, jei tai – stiprus ir / ar vertas tobulinimo kūrinys.
Dėl to man dvigubai džiugu, kad „Benediktas ir žirafa“, svariai ir neabejotinai puikiai prisidėjus Laimiui Vilkončiui, atrado savo kelią į muziką ir sceną. Iki scenos keliavo ilgai, tačiau štai – atkeliavo.
– Gal stebėjote repeticiją – kokie įspūdžiai?
– Deja, ne. Premjera ir man bus staigmena.
– Kaip manote, ar premjera bus sėkminga?
– Tikiu, kad tai bus puikus, smagus miuziklas. Girdėjau Laimio Vilkončiaus kurtą muziką, išplėtotą mano originalų tekstą, pritaikant jį prie tų nuostabių muzikinių vingrybių. Be to, solistai yra visiškai puikūs kūrėjai, o Evaldo Jaro pastatymais teatre tiesiog žaviuosi. Tad esu kupina tik pačių geriausių vilčių.
