– Koronavirusas ir priverstinė pauzė šį pavasarį paveikė visų scenos menų įstaigų darbą. Daugelis teatrų pradėjo kurti alternatyvius projektus, kurie kėlė diskusijas dėl pačios teatro esmės. Ar karantine buvo galima atrasti įkvėpimo?
Paulius Markevičius (toliau – P.M.): Mums karantinas buvo ne viską paveikianti katastrofa, o batutas, leidžiantis grįžti prie vis į šalį nustumiamų senų idėjų ar suteikiantis įkvėpimo naujiems darbams. Mes neperkėlėme spektaklių į televiziją, bet patys ten nukeliavome ir sukūrėme pamokų ciklus vaikams. Kartais sąlygos labai aiškiai padiktuoja, kad reikia ieškoti kažko naujo. Pamatėme, kaip greitai gali tekti prisitaikyti prie iš esmės pakitusios situacijos. Teatras yra gyvas dalykas, bet jį reikia adaptuoti, ieškoti kažko naujo. Todėl nusprendėme kelis pagrindinius MMLAB spektaklius filmuoti su kino režisieriais, tam, kad atsirastų kitas žvilgsnis, netikėtas kameros rakursas, būtų sukurtas kito formato darbas.
– Šį rudenį MMLAB pasitinka penktąjį sezoną. Kaip keitėsi šis teatras?
Rusnė Kregždaitė (toliau – R.K.) : Pirmasis mūsų spektaklis „Dalykai“ buvo eksperimentas, po kurio tapome viena didžiule laboratorija, vienu dideliu eksperimentu. Kai pamatėme, kad meno ir mokslo sąsajos veikia ir gali įkvėpti naujus meno kūrinius, jų radosi vis daugiau ir daugiau. Tada ir pradėjo plėstis požiūris į mokslą ir kaip mes mokslą perteikiame.
– Kuo Jums svarbus 2019 m. suteiktas Vilniaus miesto teatro vardas?
R.K.: Nuo pirmos premjeros iki Vilniaus miesto teatro vardo suteikimo praėjo mažiau nei trys metai. Šis įvertinimas yra ne tik didžiulis paskatinimas ir pasitikėjimas, bet ir įrodymas, kad kryptingas, metodiškas ir su kūrybinėmis idėjomis sujungtas darbas gali išauginti miesto teatrą. Šis vardas yra kaip didžiulis atskaitos taškas, bet tai nereiškia, kad reikia sustoti ir pamiršti apie kokybinius dalykus – juos reikia išlaikyti, plėsti ir galvoti, kaip galima judėti toliau.
– Ar jau galite pasakyti sėkmės formulę veiklą pradedantiems nepriklausomiems teatrams?
R.K.: Organizaciniai dalykai padeda, bet svarbiausia yra kūrybinė dalis. Gebėjimas į kūrybą įtraukti naujus žmones, atrasti kūrėjus bendraminčius.
P.M.: Gali kurti savo meną kur nors rūsyje, bet jei nesugebėsi jo ištraukti į dienos šviesą ir pakviesti žiūrovą, jis ir liks rūsio menas. Manau, kad mums pasisekė, kad esame labai geras tandemas su Rusne, vienas kitą šauniai suprantame ir stengiamės kartu laikyti visus MMLAB kampus.
– Kaip patys matote savo teatrą lietuviškame teatro kontekste?
R.K.: Atrodo, kad nuo tada, kai prieš keturis metus pristatėme pirmąją premjerą, Lietuvos teatras išlaisvėjo. Dabar yra tikrai daugiau eksperimentų, vizualaus teatro, drąsių jaunųjų kūrėjų darbų. O prieš keturis metus visa tai buvo labai nauja. Todėl manau, kad jeigu pirmąjį spektaklį „Dalykai“ kartu su Pauliumi būtume pristatę dabar, jis gal ir nebūtų taip nuskambėjęs. Paulius nebijo eiti visiškai naujais keliais, ieškoti naujų formų ir tai pasiteisina. Aišku, gali būti visko, bet mes einame aiškiai pagrįstu metodiniu keliu, kai iš esmės bandai pasitikrinti, kodėl vieni dalykai veikia, o kiti – ne. Kaip ir moksliniame eksperimente, tu tikriniesi, ir net jei gauni ne tokį rezultatą, kurio norėjai, supranti, kas neveikia, o tai irgi yra tam tikras atradimas ir postūmis į priekį.
– Vadinasi, ne tik įrodote, kaip menas ir mokslas vieni kitus įkvepia, bet taip pat ir pritaikote mokslinių tyrimų metodus?
R.K.: Aš šioje vietoje matau paralelę, bet tikriausiai jei bet kokį kūrybinį procesą pradėtum žiūrėti žinodamas tam tikrus mokslinio tyrimo metodus, labai daug ką galėtum pritaikyti. Netgi kalbant apie eksperimentą. Pasitaiko, kad menininkai daro bet ką, bet prisidengdami eksperimentinio teatro vardu tarsi pasiteisina, o tai šiam vardui ima kurti neigiamą reikšmę. Bet aš manau, kad net jei ir nežinai, kokio rezultato sieki, turi turėti aiškią metodiką ir žinoti kelią, kaip nori iki ten nueiti.
– Teatro veiklą pradėjote trilogija „Dalykai“, „Reikalai“ ir „Errorai“, kur buvo labai aiškiai išreikšta meno ir mokslo tema. Kur dabar dedate akcentus?
P.M.: Nuo pirmųjų mūsų spektaklių ima skirtis išeities taškai. Dabar mokslą pradėjome suprasti plačiau – tai ne tik mokslinių formulių išmanymas, bet ir mokslinės aplinkybės, tam tikri socialiniai reiškiniai, terpės, su kuriomis susijęs mokslas.
– Šį sezoną žiūrovus pakviesite į septynias premjeras. Papasakokite apie jas.
P.M.: Pirmoji premjera „Miražas“ įvyks rugsėjo 17-18 d. Režisuoju spektaklį apie karo veteranus, kuris remiasi Zigmo Stankaus memuarų knygomis apie sovietų karą Afganistane. Čia kalbėsime apie tai, kaip žmonės jaučiasi sugrįžę po karo, kodėl civilinį gyvenimą yra sunkiau išgyventi nei karą. Šio spektaklio eskizas 2019 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą.
R.K.: Spalio viduryje įvyks režisierės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams „Supermoksliukas“ premjera. Šis darbas yra įkvėptas problemų, su kuriomis susiduria gabus vaikas – aplinka jo nesupranta, jam nėra įdomu bendrauti su bendraamžiais, kartais jis net ima gėdytis, kad yra ne toks, kaip visi. Lietuvoje, ypač mažesniuose miestuose ar miesteliuose, gabūs vaikai susiduria su labai daug patyčių ir kartais savo gebėjimus ima slėpti. Dėl to mes spektaklį ir vadiname „Supermoksliukas“, ieškodami sąsajų su gerai žinomais superherojais, kurie taip pat slepia savo galias.
P.M.: Iškart po to pristatysime dangaus stebėjimus pavadinimu „Ženklai“, kurie bus sukurti remiantis lietuviškais etnokosmologiniais motyvais. Jau esame pristatę dangaus stebėjimus „Signalai“, kurie pasakoja apie danguje matomus kūnus, žvaigždynus ir planetas, tačiau „Ženklai“ nėra šių stebėjimų tęsinys.
R.K.: Lapkričio mėnesį įvyks šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklio „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ premjera, kuri dėl karantino apribojimų negalėjo įvykti pavasarį. Šis darbas nagrinėja santykius su mamomis – ką norėtume joms pasakyti, apie ką pasikalbėti ir t.t. Tai yra antroji trilogijos „Šeimos nariui ir objektui“ dalis. Kitų metų pavasarį numatome ir trečiosios dalies premjerą – šokio spektaklį „Šokis objektui ir vaikui“, kuriame bus nagrinėjamas mūsų kartos santykis į tėvystę ir motinystę, diskutuojama apie norą ar nenorą turėti vaikų, to pasirinkimo motyvus, visuomenės spaudimą.
P.M.: Gruodžio mėnesį kartu su teatru „Meno fortas“ pristatysime spektaklį „Koriolanas“, sukurtą pagal vieną paskutiniųjų V.Šekspyro tragedijų. Šiame darbe nagrinėsiu, kodėl žmonės yra tokie kerštingi. Pjesė „Koriolanas“ nėra plačiai žinoma, tad spektakliu taip pat vykdysime ir tam tikrą edukacinę veiklą – priminsime, kad V. Šekspyras nėra tik „Hamleto“ ar „Romeo ir Džuljetos“ autorius.
R.K.: Kitų metų vasario mėnesį režisierius Gediminas Rimeika pristatys spektaklį pagal Alisterio McDowallo pjesę „Nuostabūs nuotykiai“. Čia bus pasakojama apie mokslo genijų, kuris sukūrė laiko mašiną, tačiau niekam jos neduoda, nes jaučia, kad niekas dar nėra tam pasiruošęs. Spektaklyje keliamos tėvų ir vaikų santykių problemos, gvildenami mokslininko atsakomybės klausimai – ką daryti, kai esi sukūręs kažką, kas peržengė laiką, ir pasaulis tam dar nėra pasiruošęs?
– Kuo šis sezonas išskirtinis?
R.K.: Šį sezoną MMLAB komandą papildė ne tik nauji aktoriai, bet ir daug naujų režisierių. Tai ir leidžia atsirasti naujoms kryptims.
– Stebint MMLAB veiklą iš šalies atrodo, kad teatro viduje palaikote vieni kitų kūrybines ambicijas, skatinate naujų idėjų vystymą. To pavyzdžiu galėtų būtų šią vasarą aktorės Marijos Petravičiūtės inicijuotas „Audiogido“ projektas, ar Gedimino Rimeikos pavyzdys, kuris prie MMLAB prisijungė kaip aktorius, bet netrukus nusprendė pasimatuoti ir režisieriaus švarką.
R.K.: Mes turime darbo taisykles ar bendrą kalbą, kurią ilgesnį laiką su mumis pabuvę žmonės perima, o gal jau ateina ja kalbėdami. Dauguma kūrėjų, kurie debiutuoja kitose pozicijose, ar pirmą kartą stato spektaklius MMLAB, daugiau ar mažiau visada būdavo šalia. Mes stengiamės skatinti kūrėjus save realizuoti ir kitose pozicijose – tai, kad aš esu aktorius, nereiškia, kad negaliu bandyti rašyti pjesės. Turėti tokias sąlygas skleistis ir nebijoti iniciatyvų yra labai svarbu.
P.M.: MMLAB visuomet siekė būti laboratorija, kur kiekvienas žmogus galėtų daryti, išbandyti, padėti. Visi laborantai kaip kūrėjai ar aktyvūs žiūrovai dalyvauja vieni kitų projektuose. Tai tampa naujų idėjų pakilimo taku.
R.K.: Dar labai svarbu ir atsirandantis komandos bendrumo jausmas – visuomet yra palaikomas pulsas, kas ir kur vyksta, ir jeigu reikia pagalbos, visuomet atsiranda skirtingų sričių žmonių, kurie gali įsitraukti ir padėti.
– MMLAB veikla nebėra skirta vien teatro scenai, šį rudenį pristatysite ir kitų formatų kūrinius.
P.M.: Drauge su „Urbanistiniu draustiniu“ šiemet puošime miestą. Šiuo metu ruošiamės požeminių perėjų projektui, kuriame įrengsime tris instaliacijas Vilniaus miesto požeminėse perėjose. Viena bus kosminės tematikos, kita – fantastinė, o trečioji kvies sugrįžti atgal į gamtą. Kitas projektas bus vykdomas MMLAB repeticijų erdvėje. Čia ketiname daryti meno ir mokslo kolaboracijų projektą, kuomet atviru konkursu kviesime menininkus, jungsime menininkų ir mokslininkų komandas ir žiūrėsime, kokį rezultatą šios komandos sugebės pasiekti. O visa tai tarsi galerijoje bus pristatoma visuomenei mūsų repeticijų erdvės languose.
– Naujas sezonas pilnas be galo skirtingų darbų. Tad jeigu teatro repertuaras ir kitos veiklos būtų teatro veidas, kokias MMLAB išraiškas matytume šį sezoną?
P.M.: Žmogaus, baigusio statyti namą – veidas įtemptas, bet džiaugsmingas dėl padarytų darbų. Tikiuosi, kad pasibaigus sezonui galėsim su šypsena, bet ir su prakaito lašais ant kaktos pasakyti, kad įvykdėm didžiulį iššūkį.
