Mintis kurti monospektaklį dar 2021 m. gimė šokėjai, choreografei Dovilei Binkauskaitei. Jausdama augantį poreikį pažinti savo asmeninę šokio kalbą, matydama galimybes atliekant judėjimo užduotis sudaryti erdvę rastis savitam judėjimui ir kokybėms, Dovilė kreipėsi į režisierę Gintarę Radvilavičiūtę: „Jaučiau, jog negaliu ir nenoriu šio darbo kurti viena. Galvojau, su kuo Klaipėdoje galėčiau bendradarbiauti. Klaipėdos lėlių teatrą labai mėgstu, augant sūnui, lankydavome spektaklius vaikams, aš pati – suaugusiesiems, mačiau keletą Gintarės darbų. Lėlių teatro spektakliuose negyvi dalykai, objektai atgyja ir nebesupranti, kas gyva, o kas ne, išsitrina ši riba. Ši iliuzija, magija – įkvėpti gyvybę – mane žavi. Manau, kad Gintarė yra šios magijos meistrė, jos estetika – švara, grynumas, minimalizmas, detalumas, aiškumas, tvarka, aštrumas... iki nebūties. Patyriau tai kūrybinio proceso metu ir labai džiaugiuosi ją pasirinkus“, – prisimena D. Binkauskaitė.
Spektaklyje veikia šešėliai, su jais susitinkama per šokį ir judesį. Vienas iš spektaklio iššūkių buvo susieti du skirtingus pasaulius – šokio ir objektų teatrą. Režisierė G. Radvilavičiūtė akcentuoja: „Šokio ir lėlių pasauliai skirtingi, norėjosi atrasti jų susijungimą, kaip jie gali kartu gyventi. Gal kelias reikalauja įsiklausymo, supratimo, priėmimo.“ Jai antrina ir D. Binkauskaitė: „Skirtingi menai – dramos ir šokio, minties ir kūno, žodžio ir judesio. Kaip mes jungiamės, sąveikaujame? Manau, šokio menas, kaip ir bet kuris kitas, yra arti beprotybės, klajojantis po begalinį pasąmonės / chaoso lauką, rizikuojant būti užlietam, prarytam… Chaosas / išmintis, tamsa / šviesa, meilė / nemeilė – viena be kito neegzistuoja. Gal kartais turime nuskęsti viename, kad atpažintume kitą..?“
Kūrėjai spektaklį apibūdina kaip kelionę į save, į savo tamsą, nematomą ir kartais netgi atstumiamą pusę. Tai susitikimas su savo šešėliu – nepatogiomis, užslėptomis, neretai ignoruojamomis, bet labai svarbiomis savo dalimis, emocijomis, mintimis, norais. „Kontūrai“ kalba apie svarbų priėmimo aspektą – mokymąsi atpažinti, pripažinti ir priimti savo pačių esmę. Tai pirmas žingsnis link išsilaisvinimo. „Mes turime mokytis atpažinti, pripažinti, priimti ir su tuo dirbti. Neleisti tai savo daliai augti. Priėmimas – tai jau pirmas žingsnis link išsilaisvinimo. Įvardinimas... Matyti, bet neiti paskui. Norisi kalbėtis apie dalykus, kurie apgaubia, kurie galbūt kartais nepatogūs, tamsūs, liūdni. Aš kalbu apie paprastus dalykus: norą nebūti, visus kartais aplankantį norą išnykti. Tuomet svarbu žinoti išeitis. Turi ieškoti, kas gali tau padėti išeiti iš akligatvio. Mums padeda šokis. Ėjimas, veikimas, darymas, šokimas. Tamsa – tai stovėjimas. Šviesa – judėjimas“, – dalijasi spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė. Šokis spektaklyje tampa kaip priemonė rasti sprendimą ir veikti.
Spektaklio kūrimo procesas buvo ilgas, kupinas ieškojimų, atradimų. Režisierė jau pradžioje pasiūlė tyrinėti šešėlius, ažūrus, atšvaitus, buvo daug improvizacijų, bandymų. Greta to – daug pokalbių apie gyvenimą, tamsą ir šviesą. Pasak Dovilės Binkauskaitės, „Pastaruoju metu sukasi mintys apie atsitapatinimą. Kontūrai lyg atskiria, kur esu aš, o kur ne aš. Tam, kad įvyktų natūralus atsiskyrimas, manau, reikia išgyventi gilų priėmimą, įėmimą į save – susiliejimą, susitapatinimą, užvaldymą ir kurį laiką taip pabūti, o tada tavo gyvybė / esatis pradeda judėti, spurdėti, reikštis ir apsireiškia tai, kas esi – tu nesi negyvas, tu nesi tamsa ir nesi šviesa, nesi baimė, laimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, viltis ar neviltis, net ir didžiausio siaubo akivaizdoje, visose šiose ir daugybėje kitų apraiškų – kur esi tu? Gal ne taip svarbu įvardinti atsakymą, kaip būnant visame tame, ką matau, išgyvenu, girdžiu, karts nuo karto tyliai savęs paklausti – o kur aš? Tą akimirką, kai įvyksta atpažinimas, atpažįstame ir kitą.“
Šokio ir šešėlių spektaklio suaugusiesiems „Kontūrai“ premjera – jau šią savaitę. Spektaklis skirtas visiems, besidomintiems šokiu, lėlių-objektų pasauliu, teatru. Spektaklio režisierė, dailininkė – Gintarė Radvilavičiūtė, choreografė, atlikėja – Dovilė Binkauskaitė, dramaturgė, teksto autorė – Virginija Rimkaitė, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„Mes kaip grūdai, akimirkomis krentam giliai į žemę, įkritus, apmirus, išbuvus prisikeliame. Kai priimi save tokį – netobulą, klystantį, kreivą – tuomet imi lengvėti. Turi pažinti save, pažinti savo norus, geras, blogas savybes, vertybes, kas trukdo tavo evoliucijos keliui. Ugnis dega tik per ryžtą ir drąsą, atvirumą, priėmimą savęs tokio, koks esi, tačiau nesitaikstymą su savo šešėliais. O darbą su savimi ir savo tamsa“, – dalijasi spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.
