Beveik tris mėnesius trukusioje parodoje eksponuojamos dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos, tik neseniai tapusios atradimu ne tik menotyrininkams, bet ir plačiajai publikai.
Performanso idėjos autorė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė, susidomėjusi Veronikos Šleivytės asmenybe ir kūrybiniu palikimu, pakvietė trijų skirtingų kartų atlikėjas: savo kaip moterų kūrėjų patirtis žiūrovų akivaizdoje tyrinėja Lietuvos teatro ir kino legenda Eglė Gabrėnaitė, aktorė ir žmogaus teisių aktyvistė Elžbieta Latėnaite ir performerė, atlikėja Justina Mykolaitytė.
Šios komandos tikslas, pasak režisierės, buvo įsikvėpus V.Šleivytės drąsa prabilti apie moterį menininkę lydinčius klausimus – priklausymą menininkų bendruomenei, savikritiką, patriarchalinio mąstymo kodus, apmąstyti kūniškumo, seksualumo temas. Taip pat Šleivytės asmeninio gyvenimo faktai, liudijimai ir laiškai suteikė galimybę performanse prabilti apie queer tapatybę ir homoseksualumą.
„Mums labai svarbu, jog sulaukiame didelio grįžtamojo ryšio. Performanso žiūrovai po kiekvieno pasirodymo susisiekia, kad padėkotų už įgalinimą būti savimi, papasakoja, jog patys išgyveno panašius atsiskleidimo momentus“, – sako Eglė Švedkauskaitė.
Teatro kritikė Marija Martinaitytė apie performansą rašė: „Žiūrėdama viena į kitą pasižymi tarpdiscipliniškumu. Čia ištrinamos ribos tarp scenos ir vizualiųjų menų, dokumentikos ir fikcijos (aktorių pasakojimų dokumentiškumas derinamas su vaizdo įrašuose suvaidintais Šleivytės fotografijų motyvais; performanse taip pat atkartojama fotografei būdinga nuotraukų režisūra). Dingsta riba ir tarp žiūrovų bei atlikėjų.“
Pasak teatrologės Rimgailės Renevytės, „performanse Žiūrėdama viena į kitą labiausiai ir įsiminė tas žvilgsnis ir pats žiūrėjimas. Žvilgsnio autobiografiškumas. Žiūrėjimas net nebūtinai vienai į kitą, o labiau pačiai į save“.
Savo kelią pradėjęs kultūros komplekse SODAS 2123, vėliau performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ buvo pristatytas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre ir įvairiose kultūrinėse erdvėse Kauno rajone, šiuolaikinių scenos menų festivalio „Contempo“ programoje.
„Pasirodymas Nacionalinėje dailės galerijoje buvo viena iš mūsų komandos svajonių. Galerinė erdvė – tai autentiškiausia galima vieta atlikti performatyvų veiksmą, o be to, pasirodysime tebevykstant Veronikos Šleivytės parodai, kuri pirmą kartą taip plačiai pristato ją kaip fotografę. Šis kontekstas sukuria tokį disciplinų susijungimą, kokio siekėme nuo kūrybinio proceso pradžios“, – teigia režisierė.
Projektui buvo suburta įvairias praktikas atstovaujanti kūrybinė komanda: kūrybinė prodiuserė Giedrė Bagdžiūnaitė, Paryžiuje gyvenanti ir kurianti videomeninkė Ieva Kotryna Skirmantaitė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, skulptorė bei scenografė Ona Juciūtė, šviesų dailininkas ir fotomenininkas Julius Kuršys, dramaturgė Monika Baranauskaitė, choreografas Mantas Stabačinskas. Prie komandos prisijungė kūrybininkė Dalija Kaukėnaitė ir techninis vadovas Vytautas Narbutas.
Bilietai – čia.
Renginį organizuoja Nacionalinė dailės galerija
