Spektaklio režisierius Rolandas Atkočiūnas, scenografas latvis Martinš Vilkarsis, kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Gintaras Adomaitis.
Ar žinojote, jog kiekvienas turime po 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus? Sakoma, jog šie norai sudaro žmogaus sielą, kurią privaloma per savo gyvenimą ištobulinti taip, kad taptų panaši į Kūrėją – na, kad sielos norai virstų iš ketinimo „dėl savęs“ į ketinimą naudoti juos „dėl artimo“. Labai sudėtinga ir nepatrauklu? Ką gi, režisierius Rolandas Atkočiūnas spektaklyje „Jeruzalė“ pagal Jez Butterworth dramaturgiją kviečia pasižvalgyti, kaip atrodo šiandieninio žmogaus pasaulis su painiais 613 norų tik sau ir dėl savęs.
Pasaulinę šlovę pelniusio šiuolaikinio anglų dramaturgo J.Butterworth pjesė „Jeruzalė“ vos pasirodžiusi susilaukė ypatingai palankaus kritikų vertinimo ir didelio teatralų susidomėjimo. Ji statoma įvairiose pasaulio teatro scenose (tarp jų ir Brodvėjuje), 2009 metais išrinkta antrąja tarp dvidešimties geriausių dešimtmečio pjesių bei nominuota prestižiniam „Tony“ apdovanojimui.
Ši pjesė – tai moderni rauda-juokas apie gyvybės eroziją, nykstantį gamtos grožį ir žmogaus sielos visišką susmulkėjimą. Čia komiškai apžvelgiamas šiuolaikinis pasaulis – juokiamasi iš beribio mūsų vartojimo, perdėtai propaguojamo sterilumo, nesibaigiančio malonumo siekio... Išnykstantis žmogus naikinamoje aplinkoje – turėtų skambėti grėsmingai, bet į tai žvelgiama ironiškai ir tuo pačiu elegiškai.
Spektaklio režisierius Rolandas Atkočiūnas parengė savitą ir lietuvio širdžiai ypač atpažįstamą „Jeruzalės“ adaptaciją. Spektaklio herojai – tai žmonės, kurie nekantriai laukia šokių projektų transliacijos, kas vakarą žiūri mylimą serialą, diskutuoja apie ekonomiką, nors neturi jokio supratimo, kaip ji veikia, sapnuoja mūsų pop scenos žvaigždes ir užkandžiaudami linksniuoja žinomiausias Lietuvos pavardes. Jie visi pasiklydę svajonėse, niekaip neįgyvendinantys savo planų ir kiekvienas vis kitaip ieškantis užsimiršimo.
„Žmogaus galva tarsi nevaloma šiukšliadėžė – prikimšta visokio šlamšto. Toks žmogus plaukia pasroviui, nes yra praradęs bet kokius savo atskaitos taškus„, – teigia R.Atkočiūnas.
Tad ir pats spektaklio pavadinimas „Jeruzalė“ čia iškyla ne kaip veiksmo vietos nuoroda, bet kaip santarvės su savimi ženklas. Juk pamename, kuo šis šventas miestas buvo anksčiau, ir matome, kokia vieta tapo dabar. Ir visgi apie sužeistą žmogaus sąmonę, prarastą identitetą ir nuolatinę stabų paiešką režisierius spektaklyje siekia byloti be tragedija pažymėto patoso ar didaktikos. Tik su šypsena ir žiupsneliu ironijos.
J.Butterworth – anglų kilmės dramaturgas bei filmų režisierius. Plačiai žinomas dėl didelės sėkmės sulaukusios pjesės „Mojo“, kuri 1995 m. buvo pristatyta Karališkajame rūmų teatre Londone. Teigiamų vertinimų sulaukė ir kitos jo pjesės: „The Night Heron“ bei „The Winterling“.
Jis 2007 m. pelnė Amerikos menų bei literatūros akademijos skirtą E.M.Foster apdovanojimą. „Jeruzalė„ – tai ketvirtoji J. Butterworth pjesė, pastatyta Karališkajame rūmų teatre, kritikų pristatoma kaip „šiuolaikinio gyvenimo žaliame bei mielame krašte (Anglijoje) vizija“.
