Kalbėdamas apie kūrybinį procesą ir spektaklio temą P.Markevičius visų pirma įvardija bendruomenę ir lyderystę.
„Pasakojame istoriją apie bendruomenę, sekančią savo lyderiu ir tikinčia šviesesniu rytojumi. Ar ji sutinka priimti, kad rytojus priklauso nuo jų pačių, o gal – nuo kažko kito?
Pavadinčiau tai „rakšties tema“. Kai ji – maža rakštis – gali sukelti jausmus mūsų viduje, ką pačiuose mumyse iššaukia įvykis, kokie mes galime tapti, kai kažkas įvyksta aplink, ir kaip mes į tai reaguojame“, – sakė režisierius.
Temos aktualios ir šiandien
P.Markevičiaus spektaklis idėjiškai pratęsia rašytojo K.Gibrano trilogiją, susidedančią ir jo tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir dėl mirties nebaigto „Pranašo mirtis“.
Pjesėje kalbama apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, kuri laukia pranašo pasirodymo, tačiau dėl netikėtų įvykių pasimeta ir nebegali susikalbėti tarpusavyje.
Tema, sako režisierius, aktuali įvairiais laikmečiais. Istorijos laike kylančios problemos labai panašios į tai, kas bendruomenėse vyksta ir dabar – parkai keičiami daugiabučių rajonais, o susikompromitavusius lyderius keičia kiti.
„Kiek mes galime atsinešti patirties nuo vienos savo klaidos iki kitos klaidos, ir kiek mes galime tą pačią klaidą kartoti, kad galiausiai nebeliptume ant to paties grėblio? Tai – „gibraniška“, nes rytų filosofijos, pačios kultūros tūkstančius metų kalba apie tai, kad nešamės patirtį iš ankstesnių kartų.
Galiausiai nagrinėdami DNR grandines apie tai kalba ir mokslininkai – yra užkoduotas patirties ir atminties kodas. O kiek mes esame sąmoningi, kad galėtume įsiklausyti į save?“ – kalbėjo spektaklio režisierius.
Kalbėdama apie kūrybinį procesą pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė pasakojo, kad K.Gibrano tekstuose ieškojo to, kas buvo aktualu spektaklio kūrėjams šiandien.
„Kartu su Pauliumi leidomės į šią kelionę dar prieš atvažiuojant į Kauną, nes dramaturginis procesas prasideda anksčiau, nei pačios repeticijos, gerokai prieš teatrą.
Daug kalbėjomės, analizavome, ieškojome ir bandėme tai koncentruoti, fokusuoti į bendras temas ir potemes“, – kalbėjo B.Kapustinskaitė.
Tai – antrasis bendras režisieriaus ir dramaturgės darbas.
Suartino patirčių skirtumas
„Vietiniuose“ susitinka ir trijų skirtingų kartų aktoriai – nuo senosios iki jaunosios.
Kaip teigia patys aktoriai, ši patirtis buvo įdomi ir jiems patiems. Spektaklyje vaidina Jūratė Onaitytė, Algirdas Pintukas, Artūras Sužiedėlis, Eugenija Bendoriūtė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas.
Kalbėdamas apie kūrybinį procesą aktorius A.Gaučas išskyrė tai, ko aktoriai pasigenda šiuolaikiniame teatre ir savo profesijoje – ilgą ir konkrečią analizę su scenos partneriais, kolegomis ir režisieriais.
„Tai – giluminė teksto, veiksmo linijų ir paties siužeto analizė, kuri vėliau duoda labai didelį pagrindą kurti vaidmenį ir gyventi toje kuriamoje istorijoje. Man tai buvo labai išsiilgtas procesas“ – sakė A.Gaučas.
Spektaklyje nagrinėjamos temos, pasak aktoriaus, aktualios ir šiandien – santykiai, vienas kito supratimas, palaikymas, išdavystė, tikėjimas, nepasitikėjimas: „Tai – klausimai, kurie kiekviename gali pabudinti žvėrį arba priversti reaguoti, bet abejingu negali būti, nes tai jaudina“.
Jaunajai aktorių kartai atstovaujantis A.Gaučas pasakojo, kad buvo nerimo dėl itin skirtingų aktorių.
„Ne esminis dalykas amžius. Tačiau yra vaidybinių mokyklų, patirčių skirtumai. Paimti mane ir Jūratę Onaitytę? Aš neturiu tokios patirties. Tačiau pats procesas vyko sklandžiai, o patirčių skirtumas mus suartino bendrame spektaklio kontekste, kuris ir buvo reikalingas kūrybiniame procese“, – kalbėjo A.Gaučas.
Ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teataro aktorė Jūratė Onaitytė šį savo darbą vadina „nesibaigiančia pažintimi“.
„Maloniai nustebino tai, kaip profesionaliai įgyvendinta režisieriaus idėja. Tai – atradimas kažko naujo, kai į save pasižiūri iš kitos pusės. Tai – ir pažintis su tais kolegomis, su kuriais scenoje dar niekada neteko būti partneriais“, – kalbėjo J.Onaitytė.
Muzika – realaus gyvenimo atspindys
Spektaklyje „Vietiniai“ skamba ir gatvės muzikanto iš Prancūzijos atliekama muzika. Kaip pasakojo kompozitorius Andrius Šiurys, grojantį sotinės gatvėje muzikantą pamatė jo kolega.
Kai jį užkalbino, paaiškėjo kad tai – po pasaulį keliaujantis prancūzas, gatvės muzikantas.
„Pakvietėme jį į studiją, įrašėme ir dalį jo įrašų panaudojome spektaklyje“, – sakė A.Šiurys.
Įrašuose skambantį prancūzo instrumentą kūrėjai vadina „unikaliu“, tačiau sako nerandantys jam lietuviško atitikmens.
Kalbėdamas apie spektaklio muzikinį foną A.Šiurys jį įvardijo kaip realaus gyvenimo atspindžius.
„Tai tam tikri akustinių instrumentų garsai, kurie yra ištempti erdvėje ir skamba lyg realaus pasaulio atspindžiai, sukuriantys atmosferą.
Muzika kuria tris skirtingas erdves: yra trys kambariai, kuriuose kalba skirtingi personažai ir viena bendra muzika, kuri tai apjungia. Tai – dvisluoksnis muzikos kūrybos procesas, ir labai įdomu, kaip dvi dimensijos jungiasi tarpusavyje ir galiausiai viskas pavirsta į vieną garsinę architektūrą“, – sakė A.Šiurys.
Spektaklio premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje birželio 1, 2 ir 7 dienomis.
