Lapkričio paskutinę savaitę prasidėjusios repeticijos jau įsibėgėjo, į teatrą atvyko kūrėjų iš Japonijos branduolys – prie režisieriaus Shugo Ikoh prisijungė kompozitorius Atsuhiko Gondai, scenografė Hiromi Tokumasu, kostiumų dailininkas Emi Hidehiko, taip pat žinoma, kad po Šv. Kalėdų atvyks ir pasaulinio garso dirigentė Tomomi Nishimoto.
Oratoriją kuria galingas jungtinių pajėgų kolektyvas: be minėtų japonų kūrėjų, projekte dalyvauja dirigentės asistentas Martynas Staškus, libreto autorius Rimvydas Stankevičius, solistai Rafailas Karpis, Vladimiras Prudnikovas, Jovita Vaškevičiūtė, Gunta Gelgotė, kamerinis choras „Brevis“, Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, Kauno miesto simfoninis orkestras, tradicinio japonų instrumento koto atlikėja Yoko Nishi, Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studentai.
Projekto koordinatorė Ada Paukštytė akcentavo, kad svarbu priminti labai svarbų asmenį, be kurio šis projektas nebūtų įvykęs – Gabiją Žukauskienę, prieš keletą metų dirbusią kultūros atašė Japonijoje, kuriai kilo mintis apjungti Japonijos ir Lietuvos menininkus bendram kūrybiniam darbui. Pradėjus bendradarbiauti su prodiuseriu Hiroyuki Yamashita, nuspręsta įprasminti šių dviejų, iš pirmo žvilgsnio skirtingų kultūrų jungtį per vieną iškilų asmenį – Čijunę Sugiharą, 1939-1940 m. rezidavusį Kauno mieste – jo ranka rašytos vizos išgelbėjo tūkstančius žmonių nuo mirties.
Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Martynas Staškus pastebėjo, kad jį maloniai nustebino tai, jog japonų kompozitoriaus kurtos muzikos dermės tarsi primena dzūkiškas ir aukštaitiškas lietuvių liaudies dainas bei sutartines, o arijos yra labai melodingos. Libreto autorius R. Stankevičius, kuriam teko nemažai bendrauti su kompozitoriumi bei režisieriumi kuriant libretą, prisipažino, jog visa, ką jis yra gražaus ir gero girdėjęs apie japonus, pasitvirtino. Ši išskirtinė užduotis jam tapo kūrybiniu malonumu. Pasak poeto, palaimintas ne tik žmogus, kuris atliko žygdarbį, bet ir žemė, kurioje jis įvyko.
Solistas R. Karpis prisipažino pirmą kartą Sugiharos vardą išgirdęs, kai jis, trylikametis pažiūrėjo spektaklį Lietuvos nacionalinio teatro scenoje. Ruošdamasis Č. Sugiharos vaidmeniui naujojoje oratorijoje, solistas domėjosi šia asmenybe, ir jam labai įsiminė faktas, jog net artimi diplomato kaimynai nežinojo, koks didis žmogus gyvena šalia jų, kol nepamatė didžiulės minios žmonių, susirinkusios į jo laidotuves. Solistui Čijunės Sugiharos istorija yra labai artima, nes holokausto siaubas tiesiogiai palietė ir jo šeimą – senelis buvo Kauno geto belaisvis.
Paklaustas apie kūrybinio proceso eigą ir sau keliamus uždavinius, režisierius Shugo Ikoh atskleidė, kad jam buvo svarbu sukurti kažką savito Sugiharos tema, nes Japonijoje ši asmenybė pakankamai populiari – apie jį sukurtas filmas, miuziklas, dramos spektaklis, todėl nuspręsta akcentuoti ne konsulo gyvenimo biografijos detales, bet humanistinį poelgį. Veiksmas vyksta mūsų dienomis ir lemtingais 1939-1940 m., vaizduojamas menamas Čijunės Sugiharos susitikimas su Lietuva, kurią atstovauja trys simboliai: K. Donelaitis, kunigaikštis Kęstutis ir Stelmužės Ąžuolas. Be to, Shugo Ikoh teigimu labai svarbu ir simboliška, jog kūrybinis procesas vyksta Kaune, mieste, kuriame Sugihara atliko savo kilnų darbą.
Muziką oratorijai kūręs kompozitorius Atsuhiko Gondai prisipažino, kad jam nebuvo lengva rašyti muzikines partijas nežinoma kalba, tad partitūra buvo kelis kartus kruopščiai redaguota. Be to, jam labai norėjosi moteriško balso skambesio, kurį išpildys Sakura – solistė J. Vaškevičiūtė.
Išgirdusi klausimą, kaip pavyko sukurti dvi kultūras simbolizuojančią scenografiją, dailininkė Hiromi Tokumasu prisipažino, jog jai vienas iš didžiausių kūrybinių iššūkių buvo sukurti sakurų alėjos vaizdą. Taip pat menininkė tikino, jog ją labai įkvėpė Lietuvos dangus ir gamta: ypač neįprastos, iki tol jai nematytos medžių bei debesų formos. Kalbėdamas apie savo patirtį kostiumų dailininkas Emi Hidehiko paminėjo, jog jį nustebino lietuvių didelės pėdos ir smulkūs veidai, bei lietuvaičius apibūdino, kaip labai gražius išore ir vidumi žmones.
Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas pasidžiaugė labai gražia muzika, instrumentų gausa ir išreiškė viltį, jog šis kūrinys bus atliktas ne tris, kaip numatyta, bet daugiau kartų. Spaudos konferencijos metu pokalbius lietuvių japonų kalba vertė VDU Azijos centro studijų vadovas Aurelijus Zykas.
Pasibaigus spaudos konferencijai, į kūrėjų rankas nutūpė popierinės gervės – kūrybinio bendradarbiavimo simbolis.
Pasaulinė premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre sausio 5, 6, 7 d.
