„Pirmoji sezono premjera pasirodo gana vėlai – rugsėjo 20 d., bet teatras visu pajėgumu dirba jau nuo rugpjūčio. Aktyviai repetuojamas ir spektaklis „Mūsų klasė“, ir Jono Vaitkaus statomas „Atžalynas“, ir spektaklis „Nuošaly“, kurį režisuoja Gytis Padegimas“, – džiaugdamasis naujo sezono pradžia, išdavė LNDT direktorius Martynas Budraitis.
Spektaklis „Mūsų klasė“, anot teatro meno vadovo Audrionio Liugos, yra nevienadienis sumanymas – kartu su režisiere Y.Ross spektaklio idėja buvo vystoma pusantrų metų.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Audronis Liuga |
„Tokios pjesės neįmanoma pastatyti, jei visa kūrybinė grupė nedega noru ir neturi motyvacijos tai daryti, tačiau režisierei pavyko išlaikyti tą energiją nuo pradžių iki galo. Y.Ross pasirinko labai įdomų, kūrybingą, bet kartu ir rizikingą kelią interpretuoti šį kūrinį“, – mintimis dalijosi A.Liuga.
Pjesė „Mūsų klasė“ sukurta Lenkijos Jedvabnės kaime įvykusios tragedijos, kai 1941 m. žydus daržinėje sudegino jų kaimynai, pagrindu. Tačiau, kaip pabrėžia režisierė, šis spektaklis – ne apie Holokaustą.
Statant šį spektaklį, man buvo labai svarbu išklausyti gyvus istorijos liudininkus. Kol dar yra žmonių, kurių mes galime paklausti, kaip viskas buvo, tai nėra istorija – tai mūsų gyvenimas.
„Tai – žmogaus gyvenimo epas nuo gimimo iki mirties. Tiesiog kažkuriame gyvenimo etape atsiranda II pasaulinis karas ir genocidas. Visi spektaklio herojai yra klasės draugai, kurie kartu pergyvena visą XX a. – nuo mokyklos žaidimų iki mirties. Ir įdomiausia, kad kiekvienas skirtingai prisimena tą skaudų laikotarpį, – pasakojo Y.Ross. – Ši pjesė yra šiuolaikinė drama – ne klasika. Tai šiuolaikinio žmogaus požiūris į istoriją. Statant šį spektaklį, man buvo labai svarbu išklausyti gyvus istorijos liudininkus. Kol dar yra žmonių, kurių mes galime paklausti, kaip viskas buvo, tai nėra istorija – tai mūsų gyvenimas. Tik kyla klausimas, kaip veikia žmogaus atmintis, kaip keičiasi žmogaus požiūris į praeitį ir ar tie prisiminimai yra teisingi.“
Visos kūrybinės grupės pasiruošimas spektakliui priminė minilaboratoriją – menininkai ne tik bendravo su gyvaisiais istorijos liudininkais, žiūrėjo filmus ir skaitė knygas šia tema, bet taip pat lankė žydų kapines ir režisierės buvo provokuojami rasti savo santykį su šia istorija. Kūrybiniame procese Y.Ross natūraliai kilo mintis vieną personažą duoti kurti dviem aktoriams.
„Nenorėjau, kad vienas aktorius vaidintų, kad sensta scenoje. Todėl nusprendžiau pakviesti dalyvauti vyresnės kartos aktorius, tokius kaip Gediminas Girdvainis ar Vaiva Mainelytė. Atsirado galimybė parodyti, kaip žmogus žvelgia į savo praeitį ir patirtį, – apie sumanymus kalbėjo režisierė. – Kiekvienas pjesės personažas turi gimimo ir mirties datą, taigi, kita vertus, tai yra jau mirusi klasė, vaiduokliai, sielos, turinčios laisvę papasakoti savo istoriją. Kai siela užstringa tarp žemės ir dangaus, ji niekur negali dingti, kol nepapasakos savo istorijos.“
 |
| Mikko Waltari nuotr./Spektaklis „Mūsų klasė“ |
Kiekvienas pjesės personažas turi gimimo ir mirties datą, taigi, kita vertus, tai yra jau mirusi klasė, vaiduokliai, sielos, turinčios laisvę papasakoti savo istoriją.
Scenografiją spektakliui „Mūsų klasė“ kuriantis Marijus Jacovskis neslėpė, kad ši pjesė jį šokiravo ir pritrenkė.
„Autoriaus pozicija tų įvykių atžvilgiu – visiškai neutrali. Pjesėje nėra budelių ir aukų, yra tik žmonės, pakliuvę į siaubingą aplinkybių mėsmalę, ir įvykiai, kurie yra sunkiai suvokiami. Būtent šioje neutralioje autoriaus pozicijoje slypi šios pjesės genialumas. Tai – labai drąsus kūrinys, turint galvoje, kad ją parašė lenkas, – teigė scenografas. – Pjesėje yra užkoduotas besikeičiančių erdvių santykis: sinagogos ir bažnyčios buvo verčiamos kino teatrais ar kultūros namais. Pabandžiau užfiksuoti to nuolat vykstančio virsmo sustingusią akimirką, kurioje užkoduota ir mokyklos klasė, ir kino teatras, bažnyčia, sinagoga.“
Po kelių mėnesių kūrybinių kančių įkvėpimas aplankė kompozitorių Antaną Jasenką, kuris spektaklyje gyvai groti pakvietė varinių pučiamųjų orkestrą. Anot režisierės, šis sprendimas atsirado organiškai – kai mažuose miesteliuose vykdavo žudymai, dažnai linksmai ir garsiai grodavo vietinis orkestras, neleisdavęs girdėti klykiančių žmonių.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Marijus Jacovskis |
„Jei scenografija ir režisūra sustabdo laiką, tai muzika leidžia keliauti ir lėkti laiku. Pučiamieji instrumentai spektakliui suteikia karingumo, iškilumo, gilumo – viskas juose telpa: ir dievas, ir žudymas. Todėl man norėjosi vario. O grodami gyvai muzikantai tampa aktoriais, istorijos dalyviais, tik jie kalba savo universalia muzikine kalba, kuri sužadina kiekvieno žiūrovo fantaziją, – užsidegęs kalbėjo muzikos kūrėjas. – Mums svarbu ne tik parodyti istorinę tėkmę, bet ir atskleisti dramą – kodėl žmogus žudo žmogų, kodėl mokytojas prievartauja mokinį, kodėl mes taip gyvename, kas su mumis atsitiko? Pjesė mane taip pat sukrėtė, nes joje nemačiau jokio vertinimo. Todėl sukurti muziką spektakliui buvo labai atsakingas ir sunkus uždavinys.“
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Antanas Jasenka |
Spektaklyje pasikeisdami vaidina Miglė Polikevičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė, Monika Bičiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė, Algirdas Gradauskas ir Tomas Žaibus, taip pat Vaiva Mainelytė, Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis, Valerijus Jevsejevas, Monika Vaičiulytė, Daumantas Ciunis, Tadas Gryn, Dainius Jankauskas, Ramūnas Cicėnas, Paulius Tamolė, Marius Repšys.
Įvertinę pirmąją sezono premjerą, žiūrovai spalio 12, 13 d. Mažojoje salėje sulauks naujo spektaklio „Nuošaly“, kuri stato režisierius Gytis Padegimas. O lapkričio 8, 9 d. į premjerą „Atžalynas“ pakvies Jonas Vaitkus.
Po Naujųjų metų teatre dar tris spektaklius statys užsienio kūrėjai. Danijos menininkė Kirsten Dehlholm sukurs spektaklį „Kosmosas“, kuris žada būti pirmas toks darbas Lietuvos teatro pasaulyje. Jaunas latvių režisierius Valteris Silis pristatys premjerą „Barikados“ Baltijos šalių kovos už nepriklausomybę tema. O suomių režisierė Saara Turunen Lietuvos žiūrovus pakvies į spektaklį „Broken heart story“.
„Lietuvių teatrui reikia naujų idėjų, naujų kūrybinių impulsų, kurie sukurtų dinamiką kūrybinėje erdvėje. Šie menininkai, kurie dirbs mūsų teatre šį sezoną, drįstu manyti, tai ir padarys“, – vylėsi LNDT meno vadovas Audronis Liuga.
