Iš norvegų kalbos Rimutės Rimantienės išverstą penkių veiksmų pjesę stato garsus Lietuvos režisierius, 2004 m. nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus. Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius J. Vaitkus sukūrė 80 spektaklių – daugiausia Kauno ir Vilniaus scenose, o taip pat Šiauliuose, kur pradėjo savo režisūrinę veiklą, bei užsienyje – Stokholmo, Sankt Peterburgo, Oslo, Tokijo teatruose.
H.Ibseno „Visuomenės priešas – aštuoniasdešimt pirmasis spektaklis režisieriaus biografijoje. Scenografiją šiam spektakliui kūrė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus – Jolanta Rimkutė, spektaklio kompozitorė – Raminta Šerkšnytė, videodailininkas – Ville Hyvönen (Suomija).
Henrikas Ibsenas (1828–1906) – labiausiai žinomas norvegų rašytojas ir XIX–XX a. sandūros dramaturgas. Dirbdamas Norvegų (Norske) teatre Bergene dramaturgu jis susipažino su teatro specifika, o įgytas žinias tobulino Dresdeno ir Kopenhagos teatruose.
Jo kūriniams įtakos turėjo ir Hermano Hettnerio veikalas „Šiuolaikinė drama“, kuriame buvo pabrėžiama psichologinio konflikto būtinybė, ir Eugene’o Scribe’o dramos rašymo technika.
1857 metais persikėlęs į Christianiją (nuo 1925 – Oslas), kurį laiką vadovavo Norvegų teatrui, Christianijos teatre pats režisavo savo dramą „Apsimetėliai“, o 1864 metais išvykęs į Romą tiesioginius ryšius su teatro praktika nutraukė.
„Visuomenės prieše“ dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, H.Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego.
Ankstyvieji H. Ibseno kūriniai pasižymi romantiniu polėkiu ir susiję su tautinės norvegų tapatybės formavimosi laikotarpiu (ryškiausias pavyzdys – „Peras Giuntas“, 1867), nors juose ryškėja universalios problemos, žmogaus blaškymasis tarp kasdienybės ir nepasiekiamo idealo. Ibseno kūrybai artimos Søreno Kierkegaardo idėjos – estetinio, etinio ir religinio gyvenimo aspektų skirtumai.
Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos („Lėlių namai“, 1879) H. Ibseno kūryba linksta į socialinių, politinių reformų pusę, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.
1891 metais grįžęs į Norvegiją H. Ibsenas parašė dar keletą dramų. Paskutinė – „Kai mes mirę nubusim“ (1899).
H.Ibseno realizmas visiškai pakeitė įprastas dramos taisykles, suformuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje nebijoma nepaisyti nusistovėjusių normų ir atvirai kalbėti apie problemas.
H.Ibseno drama „Visuomenės priešas“ parašyta kaip atsakas į priešiškai sutiktas „Šmėklas“ – ši drama XX a. paskutinių dešimtmečių konservatyvios moralės kontekste buvo vertinama kaip skandalinga.
„Visuomenės prieše“ dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, H.Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego.
„Vis dar nežinau, šį veikalą pavadinti komedija ar drama. Joje nemaža komiškų elementų, tačiau jos pagrindas – rimta idėja“, rašė H.Ibsenas savo leidėjui.
„Visuomenės priešas“ pirmą kartą buvo pastatytas Christianijoje 1883 metais. Pjesė parašyta danų ir norvegų kalbų dialektų mišiniu – riksmål. Norėdamas sukurti tikrovišką veikalą H. Ibsenas rašė paprasta, kasdiene vidutinės klasės kalba, kuri aiškiai skiriasi nuo rafinuotos literatūrinės kalbos. Vis dėlto šis H. Ibseno veikalas atvirai didaktiškas, o daktaras Stokmanas – taip įsitikinęs idealistiniu savo teisumu, kad šių dienų akimis žvelgiant primena ne tikrą žmogų, o veikiau karikatūrą.
Pjesės veiksmas skleidžiasi paprastoje vidutinės klasės aplinkoje – tai irgi atspindi H. Ibseno siekį sukurti tikrovišką spektaklį, kurį žiūrovai vertintų kaip realistinį paveikslą, išryškėjantį atsiskleidus uždangai.
Nepaisant realistinės stilistikos, šiame H.Ibseno kūrinyje galima aptikti ir simbolistinių detalių, ir užuominų į amžinąsias Biblijos temas – pavyzdžiui, Kaino ir Abelio motyvas išryškėja žvelgiant į Stokmano ir jo brolio Peterio santykius. Manoma, kad „Visuomenės prieše“ ryškinamas asmenybės ir minios konfliktas, tiesos slėpimas dėl pelno perfrazuotas garsiajame
Steveno Spielbergo filme „Nasrai“ (1975) – tik čia pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai kelia ne teršalai, o milžiniškas ryklys, apie kurį nesėkmingai mėgina įspėti policijos viršininkas Martinas Brodis.
Arthuro Millerio „Visuomenės priešas“ (1950) yra Henriko Ibseno dramos adaptacija Brodvejaus scenai, kur Daktarą Stokmaną suvaidino Fredricas Marchas. George‘as Schaeferis Millerio inscenizaciją ekranizavo (1978), o indų režisierius Satyajitas Ray Ibseno dramos medžiagą pritaikė to paties pavadinimo filmui, kurio veiksmas vyksta Indijoje (1989). „Visuomenės priešas“ ne kartą sulaukė ir televizijos filmų režisierių dėmesio.
Nacionalinis dramos teatras per septynis dešimtmečius septynis kartus keitė savo pavadinimą. Pirmą kartą tuometiniame Vilniaus miesto teatre Henriko Ibseno dramą pastatė 1942 metais spalio 31 d. Tai buvo šio teatro įkūrėjo Romualdo Juknevičiaus režisuota „Nora“ (dailininkas Vytautas Palaima). Vėliau Lietuvos TSR valstybiniame akademiniame dramos teatre Juozas Rudzinskas pastatė „Šmėklas“ (1961; dail. Romualdas Vinciūnas), Henrikas Vancevičius – „Laukinę antį“ (1973; dail. Feliksas Navickas) ir „Juną Gabrielį Borkmaną“ (1981; dail. Virginija Idzelytė). Paskutinysis H. Ibseno pastatymas jau nacionaliniame dramos teatre – Yanos Ross režisuotas „Meistras Solnesas“ (2009; dail. Marijus Jacovskis).
Net studentai jau nebe studentai, o „krepšelių naudotojai“.
Pasak režisieriaus J. Vaitkaus, H. Ibseno pjesė „Visuomenės priešas“ šiandien ypač aktuali. „Kaip šiandien visuomenė su žmogumi bendrauja? Ir kaip bendrauja tam tikri visuomenės sluoksniai? Šiandieniai „mokesčių mokėtojai“ tapo labai aktyvūs ir pavojingi. Formuojasi belytis fermos gyventojas. Net studentai jau nebe studentai, o „krepšelių naudotojai“. Niveliuojamas žmogaus veidas, jo reikšmė, jo kaip piliečio, kaip tautos atstovo statusas. Valdininkija tuo manipuliuoja. Mokesčiai yra mokesčiai ir juos reikia mokėti. Negalima žmonių vadinti „mokesčių mokėtojais“ ir tuo pat metu kovoti už „žmonių gerovę“. Todėl mes pavadinimą „Tautos priešas“ pakeitėme „Visuomenės priešu“. Kas ta mūsų tauta yra? Kas ją pakeitė? Ji tapo sambūriu. H. Ibsenas tai palietė gana skaudžiai. Be to, jis parodė, ką reiškia šitie „mokesčių mokėtojai“, kai jie susiduria su tam tikra situacija, tam tikru žmogumi, kuris kėsinasi į tariamą mokesčių mokėtojų gerovę. Tada jie tampa baisia jėga, kuri naikina viską, kas paliečia jų interesus. Jau nebekalbama apie vertybes, pilietinę visuomenę... Ta baisi jėga gali sutraiškyti bet kokį žmogų, nors jis galbūt turi geriausių ketinimų, kurie susiję su žmogaus, o ne su „mokesčių mokėtojų“ gerove. Lietuvoje ir šiandien tai akivaizdu, o Ibsenas apie tai rašė dar prieš šimtą trisdešimt metų.“
Pagrindinį Tomo Stokmano vaidmenį kuria aktorius Dainius Gavenonis. Spektaklyje taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Eglė Prakaitaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Tadas Montrimas, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Edgar Bechter, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti – iš viso šešios dešimtys aktorių, tarp kurių – ir patyrę scenos meistrai, ir ką tik Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigę jaunieji aktoriai, ir kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.
Parengė Daiva Šabasevičienė
