Išskirtinis vaidmuo šiame naktiniame vakarėlyje tenka ir kostiumams (kostiumų dailininkė Daiva Urbonavičiūtė), ir scenografijai (scenografas Vitalijus Strigunkovas).
Šiuolaikiškas Nikolajus Gogolis ir vakarėlių kultūra
„Naktis prieš“ siužetinę liniją padiktavo Nikolajaus Gogolio (1809 – 1852) apysaka „Naktis prieš Kalėdas“ (iš rinkinio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“). Spektaklio epicentre – Ukrainoje, Dikankos kaime prieš didžiąsias metų šventes įsiplieskusi Vakulos ir aikštingos gražuolės Oksanos meilė. Veiksmas perkeliamas į šiais laikais vykstantį aistringą vakarėlį, kuriame atsiskleidžia visa N.Gogolio kūrybos atmosfera, magija. N.Gogolis čia radikaliai sušiuolaikintas, „suskamba“ netgi postmoderniai.
Spektaklio epicentre – Ukrainoje, Dikankos kaime prieš didžiąsias metų šventes įsiplieskusi Vakulos ir aikštingos gražuolės Oksanos meilė.
Įsisuka tviskantis gaublys, scenoje pasigirsta disco muzika, personažai ryškiais ir impozantiškais drabužiais... Intrigos, meilė, nuodėmė – štai ir visa karnavalo trejybė. It iš Hieronymus Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“. Spektaklio koloritą paryškina ukrainiečių tautosaka, humoras. Spektaklis atmosferiškai susišaukia ir su Stanley Kubricko filmu „Plačiai užmerktos akys“ ar Andrew Miksys fotografijų serija „Disco“.
Klounada – pasaulis kaip žaidimų aikštelė
Režisierius, šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas Žilvinas Beniušis spektaklyje kelia ir esminius moralinius, egzistencinius klausimus. Kada prasideda ir baigiasi žaidimas? Kur riba tarp šventumo ir nuodėmės? Ar įmanomas apsivalymas, kuriam priešinasi ir pati naktis, tūsas? Anot kostiumų dailininkės Daivos Urbonavičiūtės, kontekstas tikrai ne be nuodėmės, juk veiksmas vyksta ne bažnyčioje ar biure. Ar visos šventės turi nuvesti iki nuodėmės? Galbūt.
Gogolio kūrinyje vystoma laisvos valios ir lemties tema. Pasaulis regimas kaip viena didelė žaidimų aikštelė.
Režisierius Ž.Beniušis: „Gogolio kūrinyje vystoma laisvos valios ir lemties tema. Pasaulis regimas kaip viena didelė žaidimų aikštelė. Emocijos, troškimai pasiekia maksimalią dvasinę, psichologinę įtampą... Prieš akis vystosi siužetas ir intrigos, kurios klounados instrumentais parodomos tarsi pro padidinamąjį stiklą.“
Šiuolaikinė klounada ne tik grąžino klounui žmogaus veidą, bet ir atveria naujas galimybes. Žaismė, spontaniškumas išlaisvina, juolab kad klounadoje visada pirmiau eina fiziškumas, o ne psichologija ir protas. Ž.Beniušis šį žanrą įvaldęs – yra režisavęs ir klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.
Drabužiai – atskiri personažai
Spektaklyje labai svarbų vaidmenį atlieka ekstravagantiški dizainerės, mados namų „Zoraza“ įkūrėjos, interjerų autorės D.Urbonavičiūtės sukurti kostiumai. Jie išskirtiniai, dalis jų spektaklyje taps ir scenografijos dalimi. Dizainerę įkvepia pasaulinio lygio dainininkų įvaizdžiai, kad ir Harryʼis Stylesas... Tad šio spektaklio rūbai irgi labiau sceniški. Drama vyksta naktį, scenoje žiūrovų laukia slaptingas, o kartu ir ekstravagantiškas reginys.
Esame visokie, kiekvienas savyje turime demonų, kuriuos režisierius ir nori parodyti.
D.Urbonavičiūtė: „Žmonės gyvenime taip nesirengia. Į vakarėlį einantys žmonės gali apsirengti įvairiai, tačiau iš esmės nori atrodyti patys gražiausi, geidžiamiausi, puošniausi. Esame visokie, kiekvienas savyje turime demonų, kuriuos režisierius ir nori parodyti. Kostiumai tai padaryti tik padeda. Man patinka, kad Gogolis interpretuotas taip šiuolaikiškai.“
Scenografija atvira – be kulisų. Nepasislėpsi!
Scenografiją spektakliui kūrė tapytojas, dailininkas, tarpdisciplinininkas V.Strigunkovas. Scenografija atvira – be kulisų, už kurių būtų galima pasislėpti – veiksmas perkeltas į šokių aikštelę, įvietintą pačioje teatro scenoje.
Šiuolaikinės klounados spektaklis atsiskleidžia per santykį su žiūrovu, o kaip meno kūrinys jau tęsiasi ir už scenos ribų.
V.Strigunkovas: „Svarbu būti atviram, suprasti, kad šiuolaikinės klounados spektaklis atsiskleidžia per santykį su žiūrovu, o kaip meno kūrinys jau tęsiasi ir už scenos ribų. Nors personažai, jų tarpusavio santykiai labai įdomūs ir gyvybingi, vaizdinę N.Gogolio aprašyto pasaulio sąrangą reikėjo permąstyti iš esmės. Svarbu buvo suprasti, kad apysakai būdingas folkloriškumas, liaudiškumas atsiranda ne iš romantizuoto XIX a. kaimo, o iš nedoktrininio pasaulio suvokimo, kurį galime stebėti ir dabartyje.“
Kūrybinė grupė: režisierius – Žilvinas Beniušis; dailininkas – Vitalij Strigunkov; kostiumų dailininkė – Daiva Urbonavičiūtė; dramaturgai ir adaptacijos autoriai – Žilvinas Beniušis ir Raul Barranco; šviesų dailininkas – Vilius Vilutis; choreografė – Leokadija Dabužinskaitė; režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
