Pjesė yra paremta kunigo Romualdo Jakubo Wekslerio-Waszkinelio gyvenimo istorija – jis gimė Švenčionių gete, o prieš geto likvidaciją buvo perduotas vietinei šeimai, Petrui ir Emilijai Vaškineliams, kurie jį pakrikštijo katalikų bažnyčioje. Po karo šeima persikraustė į Lenkiją, kur R.J. Weksleris-Waszkinelis baigė Olštyno kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. Po mirties R.Waszkinelio įtėviams Petrui ir Emilijai Vaškineliams buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.
T.Słobodzianekas teigė, jog R.J. Wekslerio-Waszkinelio gyvenimo istorija yra tragiška. Jis lieka vienišas, visiems svetimas – nei žydas, nei lenkas, nei kunigas, nepritapęs nei Lenkijoje, nei Izraelyje.
„Jokūbo istorijoje“ narpliojamos tamsiosios katalikų bažnyčios pusės, meistriškai perteikiami karo bei genocido sulaužyti likimai. Pjesės pirmosios dalies skaitymas antradienio vakarą buvo pristatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse.
Skaitymą parengė Rolandas Rastauskas, atliko Arūnas Sakalauskas, Rimantas Bagdzevičius, Vytautas Rumšas, Paulius Tamolė, Nelė Savičenko, Vilma Kutavičiūtė ir Jurga Kalvaitytė.
Po skaitymo vykusioje diskusijoje su T.Słobodzianeku ir R.Rastausku buvo kalbama apie herojaus likimo vingius, autoriaus intencijas bei šiuolaikinę Lenkiją.
T.Słobodzianekas teigė, jog R.J. Wekslerio-Waszkinelio gyvenimo istorija yra tragiška. Jis lieka vienišas, visiems svetimas – nei žydas, nei lenkas, nei kunigas, nepritapęs nei Lenkijoje, nei Izraelyje, tačiau visomis išgalėmis mėginantis suderinti katalikybę ir savo žydišką kilmę.
Mūsų herojus atmeta visus pasiūlymus, nes bijo išsilaisvinti, dėl religinių idėjų pamina savo gyvenimą, – sakė T.Słobodzianekas.
Diskusiją moderavęs filosofas Jonas Dagys prisiminė, jog viename interviu T.Słobodzianekas teigė, kad teatras reikalingas tam, kad leistų mums mąstyti apie laisvą apsisprendimą, tačiau šioje pjesėje susidaro įspūdis, jog jis nėra įmanomas.
Dramaturgas teigė, jog buvo keli epizodai, galėję pakeisti herojaus likimą – jis galėjo pasirinkti veiklą remdamasis intuicija, galėjo atmesti bažnyčią, nepriimti kai kurių ekstremalių sprendimų. „Mūsų herojus atmeta visus pasiūlymus, nes bijo išsilaisvinti, dėl religinių idėjų pamina savo gyvenimą. Manau, kad toji priešybė tarp gyvenimo ir laisvės yra esminis dalykas“, – sakė T.Słobodzianekas.
Man negresia cenzūra, nes spektaklis bus pastatytas teatre, kuriam pats vadovauju. Galbūt tai bus mano darbo pabaiga. Dar pažiūrėsim, – juokavo dramaturgas.
Paklaustas, kaip šis tekstas ir jame išreiškiamos idėjos priimamos dabartinėje Lenkijoje, T.Słobodzianekas teigė kol kas nežinantis atsakymo, nes spektaklis dar nebuvo pastatytas jo tėvynėje.
„Greitai įsitikinsime, išeis knyga, o kitais metais ir spektaklis. Man negresia cenzūra, nes spektaklis bus pastatytas teatre, kuriam pats vadovauju. Galbūt tai bus mano darbo pabaiga. Dar pažiūrėsim“, – juokavo dramaturgas.
T.Słobodzianekas teigė su kunigu R.J. Weksleriu-Waszkineliu susipažinęs prieš dešimt metų, dar prieš jo išvykimą į Izraelį. Po to jiedu keletą kartų buvo susitikę Lenkijoje ir Izraelyje.
„Jis žino, kad parašiau pjesę, ją skaitė ir buvo patenkintas, nors jam joje tinkama pasirodė ne viskas“, – sakė T.Słobodzianekas, pabrėždamas, jog, jo nuomone, ši istorija yra vienas tragiškiausių Holokausto atvejų Lenkijoje.
„Manau, kad jis kažkokiu būdu pats pasistatė spąstus, kuriuose gyvena. Ir nesugeba iš jų ištrūkti. Jis nuolat bando suvienyti savo žydišką kilmę ir katalikybę, taip net primindamas viduramžių šventuosius. Jis yra nepalaužiamas.
Tokio priešiškumo, kokį bažnyčia dabar siūlo tikintiesiems Lenkijoje, nebuvo niekada istorijoje, – tikino T.Słobodzianekas.
Jis bando sekti Kristų ir, ko gero, jaučiasi esąs auka. Ir jam atrodo, kad kai tik jis sudės tą auką, bažnyčia ir žydai pradės bičiuliautis tarpusavyje, bet yra atvirkščiai. Tokio priešiškumo, kokį bažnyčia dabar siūlo tikintiesiems Lenkijoje, nebuvo niekada istorijoje“, – tikino T.Słobodzianekas, pjesės herojų apibūdindamas kaip žmogų, kuris nori būti Kristumi, bet lieka Don Kichotu.
R.Rastauskas teigė, jog pirmosios pjesės dalies skaitymai buvo parengti per keletą repeticijų – taip buvo sukurta mažytė pjesės laboratorija, padėsianti suprasti, ar kūrinys turi potencialo būti pastatytas didžiojoje scenoje. „Įsivaizdavom, kad šią istoriją herojus pasakoja sau“, – sakė R.Rastauskas, komentuodamas kūrybinį procesą.
R.Rastauskas teigė, jog pjesė, jo nuomone, aktuali ir Lietuvoje, nes ir pas mus esama tam tikrų tabu zonų Katalikų bažnyčioje, kurios paprastai yra viešos paslaptys ir į teatro sceną nėra perkeliamos.
Įsivaizdavom, kad šią istoriją herojus pasakoja sau, – sakė R.Rastauskas.
Paklaustas, ar teatras gali ir turi keisti pasaulį, pjesės autorius teigė, jog teatras turi jį aiškinti.
„Visi esame atskiri vienetai, asmenybės – jei keičiamės mes, mūsų mentalitetas, keičiasi ir pasaulis. Jei autorius, rašydamas kūrinį galvoja, kad keičia pasaulį, tai tėra tik pasipūtimas“, – sakė T.Słobodzianekas.
Autorius taip pat teigė, jog Lenkijoje pastaruoju metu pasirodė daug svarbių istorinių knygų ir filmų, pakeitusių dalies žmonių mąstymą, tačiau sociologiniai tyrimai rodo, jog, nepaisant to, Lenkijoje 30 proc. išaugo antisemitizmas, ypač išryškėjęs tarp jaunosios kartos atstovų. „Sunku pasakyti, ar menas keičia pasaulį, ar jį gadina“, – teigė T.Słobodzianekas.
