Pirmą kartą LNOBT Violetą dainuos sopranas Katerina Tretyakova, o Alfredą įkūnys vienas mylimiausių mūsų publikos dainininkų Edgaras Montvidas. Diriguos italų dirigentas Gianluca Marciano.
Spektaklio išvakarėse – keletas klausimų pagrindiniams solistams.
Katerina, užaugote Lietuvoje, studijavote Vilniuje, tačiau į LNOBT atvykstate kaip Hamburgo operos teatro solistė, jau turinti įspūdingą ne vienoje Europos scenų sukurtų vaidmenų sąrašą. Kaip jaučiatės prieš debiutą-sugrįžimą?
Katerina Tretyakova: Labai džiaugiuosi, pagaliau galėdama dainuoti čia, Vilniuje. Su teatru jau kuris laikas bandėme derinti datas ir tvarkaraščius, ir štai – galima sakyti, debiutuoju LNOBT. Studijų metais esu čia dainavusi nedidelį vaidmenuką, bet dabar grįžtu su pagrindine partija.
Ypatingo jaudulio nejaučiu – tik džaugsmą širdyje. Į spektaklį ateis labai daug mano draugų, šeimos narių, gerų žmonių, kuriuos aš pažįstu ir kurie man labai padėjo studijų metais.
Tai labai gražus įvykis mano gyvenime.
Violetą pirmą kartą dainavote Hamburge 2014 metais, sulaukėte puikių atsiliepimų. Tad kokia yra Jūsų Violeta?
Violetos partiją labai mėgstu, nes tai – įvairialypis ir didelis vaidmuo. Atlikėjui visada yra įdomiau, kai susitelkiama į vieno žmogaus dramą, galima parodyti įvairius jausmus, išlieti sielą. „Traviata“ prasideda linksmai, o baigiasi labai tragiškai, tad esama visokiausių interpretacijos galimybių. Labai džiaugiuosi, galėdama dainuoti su tokiu nuostabiu Alfredu kaip Edgaras Montvidas, diriguojant maestro G.Marciano. Bandysime scenoje sukurti kai ką ypatinga, jautriai muzikuoti.
O ar jau laukiate Kalėdų? Ko palinkėtumėte visiems švenčių proga?
Mūsų publikai ir visiems žmonėms linkiu gražios šventinės nuotaikos. Svarbiausia – pozityviai žvelgti į gyvenimą: jeigu galite padėti artimam žmogui, padėkite. Mes, muzikai, bandome gelbėti pasaulį savo menu. Labai norisi tikėti, kad, pavyzdžiui, mūsų „Traviata“ padovanos žiūrovams nuostabią trijų valandų trukmės akimirką, kuri leis jiems išeiti po spektaklio kupiniems gerų emocijų, susimąstyti apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia. O juk svarbiausi yra geri žmonių santykiai. Tad norėčiau visiems palinkėti meilės, laimės ir pozityvumo širdyje!
Edgarai, mūsų operos publika visuomet laukia susitikimo su Jumis. O kaip Jūs jaučiatės prieš spektaklį Vilniuje?
Edgaras Montvidas: Kaskart skrisdamas į Vilnių, jau lėktuve pradedu jausti lengvą širdies virpėjimą: iš tiesų visuomet laukiu susitikimo su savo ištikimaisiais klausytojais. Kiekvienas spektaklis gimtinėje man yra ypatingas, užima labai svarbią vietą mano kalendoriuje.
Labai džiaugiuosi, kad „Traviatoje“ teks dainuoti su naujais kolegomis – pirmą kartą dalinsimės scena su Katerina Tretyakova, diriguos puikus maestro iš Italijos Gianluca Marciano.
Spektaklis visada yra šventė. Stengiuosi, kad išėjimas į sceną netaptų rutina, nors sunku jos išvengti – nuolatinės kelionės, skraidymai... Vis dėlto, kiekvienas spektaklis yra šiek tiek nenuspėjamas. Tad raginu žiūrovus: nors ir daug kartų esate matę veikalą, verta ateiti ir vėl dėl tų nepakartojamų akimirkų.
Dainuojate Alfredą nuo karjeros pradžios. Koks jis yra šiandien?
Mano Alfredas metams bėgant keičiasi, bręsta, stengiuosi surasti naujų niuansų, psichologinių spalvų. Nuolat vaidinti naivų januolį, iš provincijos atvykusį į Paryžių, būtų per daug nuobodu. Padeda ir naujų kolegų partnerystė – niekada nežinai, kokių draminių spalvų jie įneš į spektaklį.
Jūsų kūrybinis tvarkaraštis intensyvus ir įvairus. Kokie pastarojo meto didžiausi darbai?
Visa vasara buvo skirta W. A. Mozarto „Pagrobimo iš seralio“ pastatymams ir spektakliams Glaindborno festivalyje (JK).
Berlyno „Komische Oper“ teatre neseniai pirmą kartą dainavau Hofmaną J. Offenbacho „Hofmano pasakose“ – tai buvo vaidmens debiutas.
Iš karto po vilniškės „Traviatos“ vyksiu į Miuncheną – laukia įrašai su Miuncheno radijo simfoniniu orkestru. Vasarą Santa Fė festivalyje (JAV) dainuosiu W. A. Mozarto „Don Žuaną“ (Dono Otavijaus vaidmuo), toliau laukia R. Strausso „Capriccio“ Briuselio „La Monnaie“ teatre ir t. t.
O kurie vaidmenys mieliausi?
Tie, kurie leidžia atsiskleisti – ir muzikiniu, ir aktoriniu požiūriu. Tokių nėra daug. Paminėčiau Tomą Rakewellą I. Stravinskio „Veltėdžio karjeroje“, Verterį J. Massenet operoje.
Visada malonu dainuoti Lenskį P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“ – dėl nuostabių melodijų ir gražios muzikos. Labai daug teatrų esu apkeliavęs su Belmonte iš „Pagrobimo iš seralio“ – tai mano „duona su druska ir su sviestu“.
Kas Jus domina be operos?
Man labai patinka keliauti – neseniai grįžau iš Kambodžos ir Vjetnamo. Beje, keliauti darbo reikalais ir laisvalaikiu – ne tas pats. Pasaulio pažinimas man yra vertingiausia patirtis; ne daiktai, o pasaulio ir gyvenimo pažinimas yra vertybė.
Ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga?
Švenčių proga norisi palinkėti ramybės ir taikos mums visiems – ir mūsų namams, ir mūsų šaliai. Norėčiau naiviai tikėti, kad muzika išgelbės pasaulį; bet kokiu atveju tikrai jį padarys gražesniu. Linkiu visiems malonių įspūdžių lankantis spektakliuose, klausantis koncertų. Tiesiog visi būkite laimingi!
