A.Liuga sutiko pasidalinti savo mintimis apie Jaunimo teatrą ir būsimus pokyčius jame.
– Kokios yra Jaunimo teatro stipriosios pusės, o ką ketinate tobulinti?
– Stiprioji Jaunimo teatro pusė yra jo trupė – teatre yra individualių, įdomių aktorių. Žinoma, įpareigoja ir teatro legenda, tačiau aš norėčiau matyti šį teatrą ne tik jauną, bet ir kokybišką menine prasme.
Sieksiu bendradarbiauti su jaunais režisieriais. Pirmiausia su Kamile Gudmonaite, Vidu Bareikiu, Povilu Makausku. Taip pat turime konkrečių sumanymų su Olga Lapina, Agniumi Jankevičiumi. Norėtųsi repertuare matyti ne po vieną jaunųjų režisierių spektaklį. Taip atsirastų tam tikra teatro kryptis, o kartu į teatrą ateitų jaunų aktorių.
Kalbuosi ir su užsienio režisieriais, kurie teatrui suteiktų naujų kūrybinių impulsų. Pirmieji būtų tie, su kuriais teko kartu dirbti Nacionaliniame dramos teatre. Su danų režisiere Kirsten Dehlholm galvojam apie pastatymą pagal Astrid Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“. Kviečiu Árpádą Schillingą sukurti naują originalų darbą jaunimui įdomia tema. Beje, abu šie režisieriai Lietuvoje už savo ankstesnius pastatymus pelnė „Auksinius scenos kryžius“.
Bandysiu suformuoti eksperimentinę studiją, kurioje galėtų vykti kūrybiniai naujos dramaturgijos, teatro ir kitų menų sintezės ieškojimai.
Vienas iš svarbesnių tikslų – po beveik trisdešimt metų pertraukos Jaunimo teatre sukurti Eimunto Nekrošiaus pastatymą. Norėčiau tęsti bendradarbiavimą su savo kartos režisieriais Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, su kuriais esame įgyvendinę bendrų sumanymų. Kalbėsiu ir su Jonu Vaitkum, kuris šiame teatre yra pastatęs ne vieną gerą spektaklį su trupės aktoriais.
Greta įsivaizduoju naujų teatro formų paieškas. Bandysiu suformuoti eksperimentinę studiją, kurioje galėtų vykti kūrybiniai naujos dramaturgijos, teatro ir kitų menų sintezės ieškojimai. Pradėčiau nuo jaunų dramaturgų ir režisierių bendradarbiavimo.
Manau, kad nuo 2017 m. (nes ateinančio sezono pirmoji pusė jau suplanuota) būtų galima pamatyti konkrečius darbus. Tačiau daug kas priklausys nuo to, kaip vyks scenos rekonstrukcija, kuri gali užtrukti net pusmetį.
Manau, kad kiekvieną premjerą turėtų lydėti edukacinės priemonės, kurios pristatytų spektaklio kūrimo procesą.
– Pasak Kultūros ministerijos išplatinto pranešimo, konkurse į Jaunimo teatro vadovo postą pristatėte ne tik modernią teatro viziją, bet ir edukacines veiklas. Ar galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?
Manau, kad kiekvieną premjerą turėtų lydėti edukacinės priemonės, kurios pristatytų spektaklio kūrimo procesą. Orientuočiausi į tas praktikas, kurios taikomos europiniuose teatruose, kai spektaklis nesibaigia tą vakarą, kai yra vaidinamas scenoje. Taip teatras labiau atsivertų žiūrovui, su juo bendrautų, taptų labiau suprantamas ir įdomus.
Kita pusė – vidinė edukacija, adresuota aktoriams, techninių tarnybų darbuotojams. Ji vyktų per praktinį darbą, pirmiausia dirbant su kviečiamais užsienio režisieriais, kurie turi specifinę metodiką. Galvoju ir apie neformalią studiją, kuri ugdytų scenos apšvietėjus – ją galėtume organizuoti bendradarbiaujant su „Meno fortu“.
– Nemažą repertuaro dalį turėtų užimti užsienio režisierių spektakliai. Kodėl teatrui tai yra reikalinga?
– Ne didesnę už lietuvių režisierių. Gal trečdalį. Mano idėja kviesti užsienio menininkus yra susijusi kūrybiniu tikslingumu. Yra pastatymų, kuriuos gali sukurti tik lietuvių režisieriai. Svarbu pagal galimybes išnaudoti vienų ir kitų stiprias puses.
Užsienio menininkų įtraukimas į Nacionalinį dramos teatrą davė savo vaisius. Pasižiūrėkite, kiek užsienio kūrėjų per pastaruosius kelis metus gavo „Auksinius scenos kryžius“ – o tai yra ir kritikų, ir publikos įvertinimas. Tai svarbu ir lietuvių aktoriams, dirbusiems su šiais režisieriais, nes galbūt jie su tokia menine raiška, tokiomis idėjomis nebuvo susipažinę dirbdami su lietuvių kūrėjais. Klausimas – kaip rasti finansinių kelių tai realizuoti, kaip užtikrinti tai ekonomiškai? Tačiau dirbant su konkrečiais sumanymais, juos iš anksto planuojant ir žinant išlaidų apimtis, tai realu ir įmanoma.
Yra ir vyresnės ar viduriniosios kartos menininkų, kurie yra jaunesni už kai kuriuos jaunus.
– Jaunimo teatras, rodos, orientuojasi į jaunesnį žiūrovą. Ar keisis jūsų auditorija ir strategija, bandant jį pritraukti?
– Nesakyčiau, kad žiūrovas yra tik jaunas. Jaunimo teatre lankosi įvairaus amžiaus žmonės. Matau ir tuos žiūrovus, kurie ateina į šį teatrą, nes jį nuo seno myli, nes jame lankydavosi prieš 15–20 metų. Manau, kad teatras turėtų puoselėti ir saugoti šį žiūrovą.
Neatsitiktinai sakau „jaunas kokybiškas“, o ne šiaip „jaunas“ teatras. Dažnai jaunystei daug kas nurašoma – jei jau jaunas, tai tik apie jaunimą. Yra ir vyresnės ar viduriniosios kartos menininkų, kurie yra jaunesni už kai kuriuos jaunus. Orientuočiausi ne į amžių, o į kūrybines idėjas. Kartu ir į žiūrovą, kuris teatre nori matyti ne šiaip modernų, eksperimentinį teatrą, bet įdomius vaidmenis, meninius sprendimus, literatūrą.
Man atrodo, kad toji linija, nubrėžta sąmonėje, yra dirbtinė – imkime ir darykime radikaliai jauną teatrą, kuris turi viską sulaužyti. O gal kaip tik grįžti prie ištakų? Ne vieną jauną režisierių šiandien domina klasika. Noriu tai išnaudoti, pradėti jaunųjų režisierių klasikos pastatymų ciklą, per kurį būtų galima pažvelgti į jauną žmogų, jo santykius su vyresne karta, vertybinius klausimus iš kitos perspektyvos negu ta, kurią matome dažnose šiuolaikinėse pjesėse apie paauglius.
– Šiame darbe svarbi ne tik meninė koncepcija, bet ir santykis su teatro darbuotojais, režisieriais, aktoriais. Štai Panevėžys šiuo klausimu atrodo kaip užkerėtas – net ir pasikeitus teatro vadovui neišvengta audringų konfliktų tarp direktoriaus ir aktorių. Kaip jūs ketinate dirbti šioje srityje? Ko, jūsų manymu, reikia, kad tokių konfrontacijų pavyktų išvengti?
– Nežinau detalių, kodėl Juozo Miltinio teatre atsirado kažkokios konfrontacijos tarp jaunų aktorių ir vadovo, todėl negaliu to komentuoti, bet jei teatras ir aktoriai jaustų suinteresuotumą dalyvauti kūrybiniame procese, siekti bendro rezultato, galbūt tų konfliktų ir nebūtų.
Kita vertus, reikia pasakyti atvirai, šiuolaikiniame teatre neįmanoma pastatyti spektaklių be jaunų aktorių. Tą matome visuose įvairių teatrų pastatymuose. Ir Jaunimo teatras turi atsijauninti. Ieškosiu būdų, kaip sukurti kūrybinę dinamiką, kad teatre atsirastų jaunų aktorių, bet ne stichiškai, o palaipsniui, pagal poreikį skirtingų režisierių darbuose.
Teatre negali visi būti 100 proc. viskuo patenkinti. Aktorius būna patenkintas tik tada, kai jis turi darbą ir kai darbas jam įdomus. O užtikrinti, kad absoliučiai visi trupės aktoriai vienu metu turėtų naujus darbus praktiškai neįmanoma. Vadovavimas teatrui yra tam tikras kompromisų menas tam, kad būtų sukurtas kaip įmanoma mažiau kompromisinis meninis rezultatas.
Vadovavimas teatrui yra tam tikras kompromisų menas tam, kad būtų sukurtas kaip įmanoma mažiau kompromisinis meninis rezultatas.
– Ligšiolinis teatro vadovas Algirdas Latėnas šią poziciją užėmė du dešimtmečius. Kaip ilgai jūs matote save šioje kėdėje?
– Niekada nesilaikau kažkokios vietos. Viską lemia tai, kiek turi kūrybinių idėjų, kiek gali jas realizuoti, kiek jos įdomios ir patrauklios teatre dirbantiems žmonėms ir žiūrovams. Man tai yra kriterijus.
Visada stengiuosi maksimaliai realizuoti savo idėjas. Bandysiu per šią kadenciją sukurti naujus teatro veido bruožus.
Neslepiu, kad man yra iššūkis vadovauti teatrui, nuo kurio spektaklių prasidėjo mano pažintis su teatru. Stengsiuosi dirbti taip, kad nebūtų gėda prieš šito teatro istoriją ir prieš tuos, kas manimi pasitiki.
