– Apie jūsų išvykimą į sostinę, kur vadovausite Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, daug rašyta, tad kaži ar verta kartotis. Papasakokite, kokias nuo žiūrovų nuslėptas teatro naujienas ir planus paliekate Klaipėdoje.
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras planuoja surengti kamerinės operos festivalį. Programos dar negaliu ir nenoriu atskleisti. Viskas dar eksperimentų ir bandymų, kuriuos, tikiuosi, pavyks įgyvendinti, kelyje. Šiuo metu laukiama atsakymo iš Klaipėdos m. savivaldybės dėl finansavimo skyrimo, o tai ir leis nusibrėžti veiksmų planą. Artėja „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Viena iš laukiamų programos dalių – neoklasikinio pobūdžio baletas „Graikas Zorba“, kuris labai patinka publikai įvairiose šalyse. Spektaklį Klaipėdoje statys choreografas iš užsienio, tačiau kas konkrečiai – dar nenoriu išduoti.
– Kaip Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gyvens jums išvykus?
– Teatrui reikia tęsti savo veiklą ir nestabdyti kūrybos tempų. Kolektyvas turi susitelkti, įgyvendinti numatytus projektus, nepulti į paniką. Užkurti puikūs sumanymai, spektaklių turime daug: ir ką tik sukurtų, ir repertuare esančių seniai. Klaipėdiečiams lieka pasikliauti savo jėgomis. Esu įsitikinęs, kad susitelkus ir netampant šio teatro į skirtingas puses (tai kartais nutinka išėjus vadovui) klaipėdiečiai gali puikiai dirbti.
Atsiras naujas vadovas, ir viskas judės teigiama linkme. Pažadu, jei tik kam nors mano pagalbos čia reikės, padėti visomis jėgomis. Visada užtarsiu teatrą, Klaipėdą ir jos muzikinius interesus sostinėje, jei tik kas mano nuomonės klaus. Klaipėda – vienas Lietuvos prioritetinių miestų, tad jo plėtra – ir kultūrinė, ir ekonominė – svarbi visiems. Esu visuomeniškai ir patriotiškai nusiteikęs žmogus. Ir Klaipėda man svarbi, tad būsiu labai laimingas, jei čia įvyks proveržis.
– Gal turite planų, kaip Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras galėtų bendradarbiauti?
– Negaliu planuoti, tačiau esu nusiteikęs labai intensyviai bendradarbiauti ir manau, kad man tai neblogai pavyko dvejus metus dirbant Klaipėdoje. Žinoma, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nepalyginamai didesnis už Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Ir bendradarbiavimas įmanomas kaip vyresniojo brolio ir jaunėlio broliuko.
Vis dėlto bendri projektai būtų naudingi Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui plečiant savo veiklą, o Klaipėdai – stiprinant savo pozicijas. Ir šis bendradarbiavimas galėtų tapti kone pavyzdinis šalies valstybės įstaigų kūrėjų padangėje, nes bendrų projektų tarp mūsų trūksta. Atrodo, visos šios įstaigos valstybės ir bendri projektai vyksta, tačiau plotmės tobulėti dar turime daug. Mielai šią veiklą inicijuočiau ir palaikyčiau kitų sumanymus.
– Kolegos pasakoja legendas apie jūsų vadovavimo stilių: jokių priekaištų, paniurnėjimų. Mėgstamiausi posakiai – „man patinka“, „darom“, „dėkoju“. Vienodai dėmesingas visų rangų ir įvairaus amžiaus kolegoms. Tai jums pavyko natūraliai ar kartais tekdavo vykdyti tai kaip pareigą?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visada ir visose situacijose bendraudamas jaučiau didelį malonumą. Esu kaip visi. Kaip visiems, kaip šeimoje pasitaiko susipykti ir susitaikyti. Kartais norisi nuo kolektyvo pailsėti, o kartais kartu šeimyniškai pabendrauti.
Bet būtų netiesa, kad eidavau bendrauti su teatro lankytojais, darbuotojais siekdamas pripažinimo ar iš pareigos. Visada esu tikras ir natūraliai bendrauju. Man pradėjus čia dirbti buvo nustebusiųjų ir net nepatenkintų. Man dažniau tenka save priversti nebendrauti (aš tai labai mėgstu), nes ne visi teisingai supranta, arba man tai trukdo susikaupti darbui (juokiasi).
– Ko palinkėtumėte kolegoms, liekantiems Klaipėdoje?
– Man buvo labai smagu dirbti Klaipėdoje. Per dvejus metus Klaipėdoje aš, tada 33 metų pradedantis vadovas, patyriau nuopuolių ir pakilimų. Tai mano pirmoji komanda, kuri kaip pirma meilė, kaip pirmas vaikas, kaip pirma kelionė į užsienį, pirmas koncertas. Klaipėda man tapo tokio didžiulio masto patirtimi, ją likimas suteikė man kaip galimybę. Tai padėjo eiti ir toliau, kaip parodė gyvenimas.
Klaipėda visada liks giliai širdyje, nes į šį teatrą atėjau atvira širdimi. Daug kartų tą širdį sudaužė, bet pakilau... Čia radau žmonių, kurie ir liko mano priešais – nepavyko rasti sutarimo, nesulaukiau pagalbos. Suprantu, kad turėti opoziciją vadovui neišvengiama, bet tai verčia tobulėti. Už tai jiems esu dėkingas.
Džiugu, kad Klaipėdos teatre sutikau labai daug puikių žmonių. Ir puikiais kolegomis tapo net tie, į kuriuos žiūrėjau su rezervu, nesitikėdamas. Man pačiam netikėtai jie taip atsiskleidė. Kadaise mokymuose teko išgirsti, kad reikia pasiimti nelabai patinkantį žmogų ir pabandyti iš jo išauginti puikų darbuotoją. Buvo mokoma, kad įmanomas sprogimas: žmogus jausis dėkingas už pasitikėjimą, o tu, kaip vadovas, turėsi puikų specialistą, kuris šalia tavęs subrendo. Tada nepatikėjau, o Klaipėdoje tai išsipildė su kaupu. Patikėti žmogumi, leisti klysti, neteisti, laukti... Kai kuriems žmonėms tai suveikia kaip stebuklas.
Man buvo labai smagu dirbti Klaipėdoje. Per dvejus metus Klaipėdoje aš, tada 33 metų pradedantis vadovas, patyriau nuopuolių ir pakilimų. Tai mano pirmoji komanda, kuri kaip pirma meilė, kaip pirmas vaikas, kaip pirma kelionė į užsienį, pirmas koncertas.
Dėkingas visiems: su kuriais augome kartu, pykomės, bet bendravome atvirai. Man buvo smagu. Ir visi kartu jie mane augino kaip vadovą. Daug išmokau iš šių žmonių. Pajutau, kad vadovo ir organizacijos augimo procesai gilūs kaip mūsų asmenybės. Ir kiekvienas tinkamai auginamas darbuotojas gali labai daug prisidėti prie organizacijos kilimo.
Tad noriu palinkėti susitelkimo. Noro siekti ir naujų iššūkių. Tegu jūsų nesustabdo kritika. Tegu darbas teikia pasitenkinimą ne vien tada, kai jus giria, kai džiaugiatės premjeromis, kai jus supa malonūs kolegos. Darbe būna ir nemalonių akimirkų: netikėtos, tačiau visada išsprendžiamos problemos, sunkumai. Svarbiausia neleisti problemoms tapti dominuojančioms.
Kad ir koks bus naujas vadovas, pasistenkite jį pažinti iki galo, suprasti ir dirbti kartu kaip darni komanda. Ir jei tikrai nepavyks, tik tada priimti savus sprendimus. Nepasiduokite spontaniškumui. Meno pasaulyje daug pažeidžiamų sielų, tad dirbantieji kartu su menininkais, padedantieji jiems turi būti ypač atlaidūs. Svarbu priimti viską kaip duotybę. Mes visi tarnaujame menui, o čia daug emocijų – gerų ir blogų. Visokių.
– Gal yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolegų, kuriuos norėsite matyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir pakviesite dirbti kartu?
– Labai gerai žinau, ką noriu matyti Vilniuje, savo komandoje. Dar dalį kolegų norėčiau matyti Vilniuje dirbant kartu, susiklosčius aplinkybėms. Visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro administracijos komanda puiki. Esant galimybei mielai su ja dirbčiau kartu ir toliau. Tačiau nekviesiu jos, nes to visiškai nereikia. Klaipėdoje šie žmonės turi puikių galimybių. Galiu konstatuoti, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šios komandos dėka dirba puikiai. Nors tobulėti visada galima. Aš, kaip vadovas, džiaugiuosi, kad teatro skyriai puikiai moka dirbti savarankiškai, puikiai moka bendradarbiauti su kitais skyriais.
Aš išeisiu, gal pasiimsiu kartu keletą artimiausių bendražygių, ir tai kolektyve atsiras siūbavimų, nestabilumo. Klaipėdai to tikrai nereikia. Klaipėdai reikalingi visi geri darbuotojai: į Vilnių aš juos pasiimčiau lengvai, tačiau ką iš Vilniaus atsiųsime į Klaipėdą? Čia jau būtų problema. Nebent šie žmonės patys sieks naujų galimybių, dalyvaus konkursuose ir išvyks. Tačiau aš jiems siūlau likti ir būti Klaipėdos patriotais. Sulaukti, kol Klaipėda ir jos teatras maksimaliai sublizgės visomis spalvomis. Esu tikras, kad Klaipėdoje yra daug gražaus potencialo.
Siūlau: jei esi patriotas – lik Klaipėdoje. Čia tavo miestas ir visos galimybės po tavo kojomis. O Vilniuje atsiras patriotų ir be tavęs. Vilniuje tu būsi eilinis, o Klaipėdoje galbūt tapsi vieninteliu žmogumi, galinčiu ką nors nuveikti, tapti istorijos dalimi. Svarbu veikti!
