LNOBT scenoje įteikdamas E.Kaniavai emerito vardą liudijantį bareljefą, papuoštą simboliu – rūtos šakele, teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas teigė, jog žymus operos baritonas tokios garbės nusipelnė savo ilgamete scenos veikla, nepriekaištingu dainavimu ir indėliu į Lietuvos operos kultūrą.
„Prisipažinsiu, kad dainavimo nepasiilgau, nors anksčiau vadinau save scenos fanatiku ir nieko man nebuvo už ją brangesnio. Aš jau užmiršau, kad dainavau. Bet man kasnakt tai primena sapnai, surišti su scena, su vaidmenimis, su partneriais. Pabrėžiu – kiekvieną naktį, nebūna taip, kad nesapnuočiau savęs dainuojančio“, – prisipažino E.Kaniava.
Naująjį garbės emeritą pasveikinęs buvęs jo scenos kolega, o dabar – LNOBT Meno tarybos pirmininkas Vladimiras Prudnikovas akcentavo, kad per 60 scenoje praleistų metų E.Kaniava LNOBT sukūrė maždaug 70 pagrindinių vaidmenų.
„Iš tokių dainininkų, kaip Eduardas, visi jo scenos partneriai galėjo mokytis. Sako, kad bosai turi klausytis bosų, – ne, reikia mokytis iš visų, mokančių perteikti savo emocijas scenoje. Su E.Kaniava man ne kartą teko kartu vykti į teatro gastroles, kartu dainuodavome ir populiariajame operos solistų trio „Trys tigrai“.
Bendraujame šeimomis, todėl labai džiaugiuosi, kad mano draugui suteiktas garbingas LNOBT emerito vardas. Jo įnašas į Lietuvos operos meną to tikrai vertas“, – neabejoja V.Prudnikovas.
Mylimiausias vaidmuo – Rigoletas
Naujojo LNOBT emerito žmona Barbora Kaniavienė sako, kad naujas garbės ženklas namuose papildys gausią vyro pelnytų apdovanojimų kolekciją. 1997 m. E.Kaniava buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, tais pačiai metais Lietuvos operos bičiulių draugija jam įteikė „Kipro“ statulėlę. 1998 m. Vokietijoje solistas buvo apdovanotas Gottlobo Fricko medaliu. 2006 m. jis pelnė LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Ar E.Kaniava jaudinosi vykdamas atsiimti dar vieno apdovanojimo?
„Žinote, sunku pasakyti: juk jis – senas artistas, ir dar gana uždaro būdo. Iš jo elgesio nesuprasi, bet manau, kad jaudinosi. Jau seniai jo būta šiame teatre, kur tiek metų anksčiau išvaikščiota, tiek nervų paaukota, tiek džiaugsmo akimirkų po pasirodymų sulaukta. O Rigoletas buvo jo pats mylimiausias vaidmuo, nes dramaturginė operos medžiaga labai turtinga. Kiekvienam „Rigoleto“ spektakliui jis ruošdavosi visą dieną. Eduardas daug kur atliko šį vaidmenį pasaulyje“, – pasakoja B.Kaniavienė.
Pats E.Kaniava pabrėžė, kad Rigoletą scenoje jam teko dainuoti net trimis kalbomis: italų, lietuvių ir rusų:
„Prisimenu, vien Havanoje dainavau dešimt „Rigoleto“ spektaklių. Mano sceninės karjeros laikais į užsienio teatrą kviečiamas solistas su savimi veždavosi ir personažo kostiumą, tad mano žmonai yra tekę daugybę kartų krauti sceninius drabužius į lagaminą. O dar tais laikais teatruose kažkodėl buvo labai populiarūs perukai. Juos, žinoma, taip pat veždavomės savus.“
Nereikia nieko bijoti
1979 m. E.Kaniava pradėjo pedagoginį darbą Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1988 m. tapo jos profesoriumi, 1989–1992 m. dirbo Dainavimo katedros vedėju.
„Pedagogu būti sudėtinga, nes dirbdamas susitinki su kitais pasauliais, kitu mąstymu. Ne tik tu vertini savo mokinius, bet ir jie vertina tave. Atrasti žmogiškąjį bendrumą tarp studento ir pedagogo labai labai svarbu, bet ne visada pavyksta“, – konstatuoja ilgametę dėstytojo patirtį sukaupęs profesorius E.Kaniava.
1993–1994 m. jis dėstė ir Karakaso dainavimo akademijoje Venesueloje. Tolimoje šalyje kartu su juo pusantrų metų dirbusi dainininkė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė prisimena, kaip vieną vakarą turėjo vykti į Karakaso operos teatrą repetuoti koncerto, o lauke pakilo baisus vėjas, nes prie Venesuelos krantų artinosi uraganas.
„Man buvo baisu, nes mačiau, kaip lauke skraido daiktai, pastatų atplaišos, medžių šakos. O Eduardas išliko visiškai ramus. Sako: kaip lemta, taip ir bus, nereikia nieko bijoti. Tas posakis man taip įstrigo... Iš bendro darbo LNOBT scenoje metų E. Kaniavą atsimenu pirmiausiai kaip nuostabų Figarą operoje „Sevilijos kirpėjas“, kaip Jagą „Otele“ ir, žinoma, kaip Rigoletą“, – teigia A.Stasiūnaitė-Čepulkauskienė.
Operos solisto gyvenime buvo ir aktyvios politinės veiklos etapas: 2000–2004 m. jis buvo LR Seimo narys, po to dar dvejus metus patarinėjo šalies Ministrui Pirmininkui kultūros klausimais.
„Apie tą laiką galiu pasakyti tiek, kad atėjęs į Seimą aš tik po pirmo pusmečio supratau, kas ir kur. Iki to laiko atrodė, kad mes visi labai daug vertinam, sprendžiam ir nuo mūsų sprendimų labai daug kas priklauso tarytum“, – lakoniškai pastebėjo E.Kaniava.
Palangoje – jau 17 metų
2005 m. iš sostinės persikėlęs gyventi į vaikystės namus Palangoje, E. Kaniava dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete ir dirbo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dainavimo pedagogu, padėdamas operos solistams ruošti naujus vaidmenis. Uostamiestyje jo išugdyti mokiniai Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys tapo gerai žinomais operos solistais.
„Šešeri metai mano studijų pas E.Kaniavą buvo patys geriausi. Ne kartą mes, mokiniai, gėrėm kavą ir arbatą Palangoje, senuose jo tėvelių namuose. Kartais ir pasiginčydavom, kai jis siūlydavo dar nesiimti vienos ar kitos partijos, o aš užsispirdavau ir ją paruošdavau. Bet visada rasdavom kompromisą, nes jis atsižvelgdavo į studentų norus ir tų norų išpildymo realumą. Mane visada žavėjo E. Kaniavos interpretacijų meistriškumas, jo charizma, jo mokėjimas bendrauti su scenos partneriais ir su publika. Tikiuosi, bent dalelytę to man pavyko perimti“, – sako baritonas S.Zonys, šįmet pripažintas LNOBT Metų operos solistu.
E.Kaniava šiuo metu – vienintelis LNOBT emeritas. 2013 m. toks garbės vardas buvo suteiktas Virgilijui Noreikai (1935–2018), 2018 m. – Vaclovui Daunorui (1937–2020), 2020 m. – Irenai Jasiūnaitei (1925–2021).
Atsiimdamas LNOBT garbės emerito bareljefą, E. Kaniava teatro scenoje publiką pasveikino sudainuodamas frazę „Povero Rigoletto!“ (Vargšas Rigoletas!) iš visų laukiamo spektaklio. Ir pažadėjo, kad po penkerių metų, minėdamas savo 90-metį, sugrįš padainuoti dar kartą.
