– Simonai, vadovavimas tau nėra naujiena, dirbai „Idioteatre“, Keistuolių teatre. Nuo šiol penkerius metus vadovausi Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Su kokiomis mintimis perimi šias pareigas?
– Nepaisant patirties, kiekvienas teatras – labai skirtingas, gyvas, banguojantis. Ir pirmiausia man šios pareigos siejasi su didele atsakomybe prieš žmones, taip pat – su galimybe kurti, su galimybe tęsti ir vystyti teatrą. Tai labiausiai mane motyvuojantis veiksnys, apjungiantis žinias, įgūdžius ir idėjas. Kai su gera komanda turi galimybę pamatyti už kalno esantį „laimė žiburį“, tai ir kalnas tampa nebaisus, o kelias – įveikiamas.
Mano nuomone, teatras – labai svarbus elementas mūsų visuomenėje. Teatras, tarsi pranašas, yra apie svajones, stebuklą, apie mus – besikeičiančius, kokie norėtume ar nenorėtume būti. Teatras turi jėgą formuoti mąstyseną, reflektuoti praeitį, atspindėti dabartį ir fantazuoti apie ateitį. Mano manymu, labai svarbu suprasti, kad, kalbėdami kūrėjų kalba, turime nepaprastą galimybę per sąlyginai trumpą laiką apibendrinti ir pasakyti labai daug, leisti pajausti dalykus, suteikti viltį, įprasminti mūsų kasdienį gyvenimą ir kelti klausimus kiekvienam asmeniškai. Tai – nepaprastai nuostabi meno sintezė.
Teatre visuomet turi nueiti papildomą mylią, nesustoti, visą laiką žinoti, kad bet kas laukia už kampo, tačiau darbas čia suteikia dalykų, kurie su tavimi lieka širdyje ir yra amžini. Darbas teatre yra apie akimirkos žavesį, apie mintį, privertusią pakeisti savo įsitikinimus, apie klausimus, kurių anksčiau sau nebuvai uždavęs, apie estetiką, apie nevaldomą polėkį, apie skausmą ir viltį. Tai motyvuoja ir skatina nesustoti, ieškoti būdų, kaip ir vėl kartu su žiūrovais susitikti, galbūt vėl įvyksiančio stebuklo akimirkoje. Suvokiu iššūkius, tačiau į ateinančius penkerius metus žvelgiu labai viltingai – žinau, kad susitelkęs Vilniaus mažasis teatras turi nepaprastą kūrybos potencialą.
– Pradedi vadovauti dideliam kolektyvui, kuriame – žmonės, šiuo sunkiu ir iššūkių kupinu laiku apimti įvairiausių minčių ir emocijų. Kas tau pačiam suteikia motyvacijos dirbti ir tvirtumo?
– Ko gero, įkvepia vizija, svajonė, kurią susikuri. Ji motyvuoja eiti pirmyn nepaisant sunkumų. Nesvarbu, su mažu ar dideliu kolektyvu tenka darbuotis, remiuosi ir remsiuosi sąžiningumu ir žmogiškumu. Visą gyvenimą svajojau taip dirbti. Motyvacijos man suteikia žmonės, galimybės ir idėjos. Žinau, kad su gera komanda galima nuveikti tikrai daug. Manau, kad pasiryžimas judėti pirmyn nepaisant pandemijų, problemų mus tik suvienys ir suteiks jėgų, minčių naujoms idėjoms ir kūrybinėms formoms. Čia dirba įdomūs, charakteringi, puikūs žmonės, galintys tikrai daug, tad šiame nežinomybės laike žinau, kad visa tai praeis, o mes tapsime tvirtesni.
O šie metai, kurie tokie keisti... Viena vertus, jie mus pastato į nepavydėtiną situaciją. Ypač žmones, esančius scenoje, kuriems kartais tiesiog žemė slysta iš po kojų. Tačiau kita vertus, kuo labiau įrėmintas žmogus, kuo labiau jam kas nors uždrausta, tuo plačiau atsiveria kūrybinės galimybės. Taigi šis laikas dar ir gera proga sustoti, perkrauti save, ieškoti naujų raiškos formų. Ir šiomis sudėtingomis sąlygomis ne tik mūsų teatras, bet ir visas kultūros laukas esame priversti judėti į priekį – tik kitaip, nei buvome įpratę.
– Pasidalinki savo vizija – kaip galėtų kisti ir kokiu tapti Vilniaus mažasis teatras ateityje?
– Šio teatro lankomumas puikus – žiūrovai čia ateina ir jaučia kūrybos vertę. Toks ir turi būti už pačių žiūrovų, mokesčių mokėtojų pinigus, išlaikomas teatras – suteikiantis prieigą prie aukšto kūrybinio lygio reginių. Manau, kad valstybiniai teatrai yra ne kieno nors kito, o būtent žmonių, visuomenės. Ir norisi, kad jie taptų vieta ne tik ateiti ir pasižiūrėti spektaklį, bet ir susitikti su draugais, diskutuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Vilniaus mažasis teatras įsikūręs įdomią, turtingą istoriją turinčiame pastate – norisi suteikti progą tiesiog čia pabūti, pasigėrėti architektūra, istorija. Mano vizijoje teatras – atvira vieta, burianti žmones, kviečianti įvairius kūrėjus ir suteikianti jiems progą bendradarbiauti.
– Metai eina į pabaigą, tačiau Vilniaus mažojo teatro sezonas, nepaisant susiklosčiusių aplinkybių, įpusėjo sezoną. Papasakok apie teatro planus iki Naujųjų metų, kuriuos visas kolektyvas šiuo metu stengiasi įgyvendinti. Juk ant nosies – dvi puikios premjeros.
– Taip, pirmiausia noriu paminėti jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklį „Sprendžiant Hedą“, statomą pagal šiuolaikinio amerikiečių dramaturgo Jono Kleino pjesę. Šis darbas įdomus tuo, kad pagrindinis veikėjas – Heda – bando išsilaisvinti iš pjesės ir autoriaus diktuojamos realybės. U.Bartoševičiūtės spektaklis taps ir savita mūsų visuomenės refleksija – aiškiai skambės lyčių lygybės, moterų teisių ir Stambulo konvencijos temos.
Tai bus ir jauno žmogaus pareiškimas, temų, kurios mūsų visuomenėje labai svarbios ir dar tik bręsta, plėtojimas. Spektaklis „Sprendžiant Hedą“ bus transliuojamas internetu, adaptuotas skaitmeniniam formatui – jo virtuali premjera įvyks jau gruodžio 3 d.
Dar vienas darbas, kuriamas Vilniaus mažajame teatre – antrus metus vykstantis projektas su slovėnų režisieriumi Tomi Janežičiumi. Teatro trupė susibūrė labai savitam spektaklio „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę variantui.
T.Janežičius, dirbdamas su aktoriais, taiko įdomų psichodramos metodą, kuris – puiki treniruotė aktoriams, išbandantiems visus vaidmens variantus ir ieškantiems labiausiai tinkamo, tai ir puiki savirefleksija. Savitas režisieriaus požiūris ir darbo metodas ne tik praturtina trupės patirtis, bet ir kuria išties ypatingą spektaklį.
Šio spektaklio premjera numatoma gruodžio 18 d. Labai tikėtina, kad vis dar gyvensime karantino sąlygomis ir į spektaklį žiūrovų pakviesti negalėsime, tačiau tikrai žinau, kad antroje sezono pusėje, jau po karantino tikrai susitiksime su žiūrovais ir džiaugsimės rodydami T.Janežičiaus „Dėdę Vanią“. Labai svarbi šio spektaklio tema, apie kurią nemažai kalba pats režisierius – tai sugebėjimas ir mokėjimas džiaugtis nesėkmėmis.
Nors A.Čechovo kūrinyje „Dėdė Vania“ aptarinėjamos temos nesensta, tai kaip niekad aktualu dabar, kai visi patiriame savų nesėkmių, jaučiame įtampą, mus dažnai supa nerimas ar net neviltis. Spektaklis, diktuojantis požiūrį, kad nesėkmių nereikia bijoti, kad jomis reikia džiaugtis – itin prasmingas.
