Spektaklio veiksmas vystosi industriniame miesto pakraštyje, kur porai parų susitinka ir persipina aštuonių labai skirtingų personažų gyvenimo istorijos. Tai istorija apie žmones, kurie iš tiesų niekada neturėjo susitikti, tačiau susitiko.
Sceną užliejęs vanduo ne tik tiesiogiai atliepia pjesės pasaulį ir atsiskleidžia plačiomis, įvairius reikšmės niuansus kuriančiomis galimybėmis, jis taip pat savotiškai susisieja ir su miestu už teatro sienų – Klaipėda.
Likus mažiau nei mėnesiui iki spektaklio premjeros rugsėjo 8 ir 9 dienomis „Vakarų krantinės“ scenografiją kūrusi Lauryna Liepaitė pasakojo apie neįprastą, bet labai iškalbingą medžiagą, kurios pagrindu pasirinkta kurti spektaklio pasaulį.
– Kaip kilo būtent tokio, vandens merkiamo scenografijos sprendimo idėja?
– „Vakarų krantinė“ man turi aiškias žaidimo taisykles – joje neegzistuoja meilė, joje nėra užuojautos, galioja tik pirkimo, pardavimo ir derybų taisyklės. Žmogus čia tiek pat svarbus kiek svarbus paauksuotas prabangus laikrodis ar brangus automobilis.
Gilindamiesi į kūrinį svarstėme ar tik bendri susitarimai mus sulaiko nuo ribos peržengimo? Ar išties gyvename derybų, pirkimų, pardavimų pasaulyje? Kada ateina ta akimirka, kai nieko nebereikia, arba, kitaip, kada praregime, ir ar tai nėra paskutinė akimirka, kaip ta, prieš mirtį? Tai padiktavo ir spendimą, tam tikrą skaistyklos modelį: personažai scenovaizdyje užstrigę lyg sielos išsirikiavusios prie Stikso upės – vienos gali perplaukti, nes rankoje gniaužia monetą, o kitos, neturinčios monetų, kuriomis galėtų susimokėti keltininkui, lieka užstrigusios krante.
– Kaip save atrandate spektaklio kūrimo procese, kas pasitarnauja kaip pagrindiniai atramos taškai, gairės?
– Viskas prasideda nuo pokalbių, dalinimosi vaizdais, filmų kadrais, viskuo, kas turi bent mažiausią ryšį su medžiaga, apie kurią tuo metu kalbamės. Sunku atsakyti, kada pati idėja pradeda materializuotis ir tampa vaizdiniu, konkrečiu sprendimu. Viskas dėliojasi iš mažų detalių. Pradžioje mums buvo svarbus vandens motyvas, jis atkeliauja iš pjesės. Tai diena, kai krantinėje dingo geriamas vanduo, diena, kai nebeplaukia keltas, taip atskirdamas gyvenančius krantinėje vandens siena nuo likusio pasaulio.
Vanduo dažniausiai siejamas su gyvybe, tai – gyvybės šaltinis, jam suteikiamos mistinės galios. Bet taip pat tai ir viena iš baisiausių stichijų, todėl scenoje po personažų kojomis nesibaigiantis vanduo. Paradoksalu, kadangi tas vanduo netinkamas gėrimui, jie pasmerkti mirti nuo troškulio braidydami vandenyje. Vanduo šiame sprendime nužymi mirtį. Tiek jo, tinkamo gėrimui, nebuvimas, tiek ir jo, ledinio, nuolat semiančio personažų pėdas, atimančio namus bei gyvybę buvimas.
Vėliau ieškojau materijos, kurią labiausiai veikia vanduo, taip scenografijoje atsirado metalas. Po to sekė veidrodis, leidžiantis išplėsti esamą erdvę ir joje paskandinti visą sceną, kuriant įspūdį, tarsi vanduo užlietų sceną ir keliautų toliau lauždamas galinę teatro sieną, galiausiai išsilietų į miestą.
– Kas jums buvo svarbiausia kuriant „Vakarų krantinės“ scenografiją, ką rūpėjo perteikti labiausiai?
– „Vakarų krantinė“ savo vidiniu laiku, man yra akimirkai „po“, lyg bibliniame pasakojime apie Nojų ateinant pasauliniam tvanui. Tik šiuo konkrečiu atveju Nojus jau išplaukė ir visa tai kas liko yra pasmerkta nuskęsti. Kas tokią akimirką nutinka žmogui ir kokia ta vieta, kurioje jis lieka? Tai labai jautri ir žiauri akimirka, tokia man atrodė turi būti ir scenografija, tiesiog pasmerkianti personažą joje nuskęsti, įkalinanti laike be pabaigos. Šioje erdvėje jau nėra vietos žmogui.
– „Vakarų krantinės“ scenografijoje derinate labai kontrastingas medžiagas – kaip apibūdintumėte, kas jūsų nuomone atsiskleidžia jų santykyje?
– Pjesėje vandenį, galima nujausti – tai uosto aplinka, joje vienaip ar kitaip nuolat šlapia, kas tai bebūtų ar krintantis rūkas, ar nesibaigiantis lietus. Todėl vanduo mūsų sprendime yra dominuojanti materija. Scenovaizdis pradėjo konstruotis nuo vamzdžio vaizdinio, ar tiksliau ertmės sienoje, kuria tekėjo vanduo į tą teritoriją, kurioje vyksta pjesės veiksmas. Vamzdis lyg akis, kažkas pavojingo, akinama tamsa ir drėgmė, niekad nežinai kas ten tūno ir su kuo teks susidurti ten įžengus. Tai tarsi tarpinė jungtis, tarp ten ir čia, mirties ir gyvenimo. Tokia man yra ir ši pjesė – balansuojanti ant labai plonos ribos, scenos joje kelia ir juoką, ir tuo pačiu beprotišką neviltį.
– Kokie didžiausi iššūkiai buvo dirbant su vandeniu scenoje?
– Didžiausi iššūkiai dirbant su vandeniu susiję su saugumu. Ši medžiaga gali būti labai graži, bet ir labai pavojinga techninei teatro įrangai.
– Ar pats Klaipėdos miestas, jo specifika, jo ir jį supančio vandens sugyvenimo ar susipriešinimo formatai pasitarnavo kuriant scenografiją, inspiravo?
– Adomas rinkosi pjesę galvodamas apie miestą, kurio scenoje ji bus statoma. Manau tai turėjo įtakos ir mano sprendimams scenografijoje. Atrodė, jog vanduo neatsiejamai yra ir turi būti mūsų sprendimo dalimi, net tada, kai dar nebuvo aišku, kokią galutinę formą jis įgaus scenoje.
Man Klaipėda labai melancholiškas miestas. Laivai uoste ar vaikštant pakrante girdimas vandens atsimušimas į betono krantinę, praplaukiant didesniam laivui, jis nuaidi per visa Danės upę lyg nesibaigianti banga. Uostas Klaipėdoje užima be proto didelius plotus – ir emocine, ir fizine prasme.
„Vakarų krantinės“ premjera rugsėjo 8–9 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Spektaklio režisierius Adomas Juška, B.M. Koltès pjesę į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Kornelijus Jaroševičius, kostiumų dailininkas Džiugas Rumbutis.
Spektaklyje vaidina Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaël Nkenda.
