Išplatintame pranešime spaudai teigiama, kad Rimas Tuminas garsėja savo talentu suburti ir įkvėpti žmones kūrybai. Be to, jis renkasi tokią medžiagą, kuri ne tik leistų realizuoti jo individualias menines vizijas, bet ir būtų visokeriopai naudinga aktoriams, galėtų sužadinti tų kūrybiškumą. Naujoji premjera – puikus to pavyzdys.
Trijų prieglaudoje gyvenančių senukų santykius narpliojanti Sibleyraso pjesė Maskvoje jau kurį laiką laukė „savo“ režisieriaus. „Vėjas šnara tuopose“ atstovauja savotiškai „lengvojo intelektualizmo“ krypčiai, kuriai galima priskirti ir Lietuvoje pažįstamos Yazmina Reza dramaturgiją. Meistriški, grakštaus humoro kupini dialogai, ryškūs ir labai skirtingi personažai, netikėti siužeto posūkiai tarsi savaime „užprogramuoja“ spektaklio sėkmę, tačiau J. Vachtangovo teatro scenoje „gerai padaryta pjesė“ virsta ypatingu „tuminišku“ kūriniu. Trijų senukų santykių peripetijos primena absurdo teatrą, o kai kurios scenos atrodo lyg atklydusios iš Hieronymuso Boscho paveikslų.
Tuo pat metu spektaklyje, kuriame aiškiai atpažįstamas režisūrinis Tumino braižas, labai svarbios aktorių, kurių, beje, dar tikrai nepavadinsi veteranais, individualybės. Režisierius nepabijojo kelis kartus nukelti premjeros datos, kad Vladimiro Vdovičenkovo, Maksimo Suchanovo ir Vladimiro Simonovo vaidmenys išsiskleistų kaip pilnaviduriai gėlės žiedai. Tuminas neslepia, kad keletą kartų repeticijų metu buvo puolęs į neviltį: įpratęs aktorių laikyti savo bendraautoriumi, jis buvo pasiryžęs, anot paties, išdurti visai trupei akis, kad imtų matyti gyvenimą.
Režisieriui pavyko – spektaklis alsuoja ne besibaigiančio gyvenimo nuojautomis, o gyvybe ir teatriniu žaismu. Aktoriaus Maksimo Suchanovo žodžiais tariant, tai, kas spektaklyje nutinka senukams, primena skaistyklą, bet viltis iš jų neatimama. Nenumaldomas jų smalsumas leidžia tikėtis naujo, kitokio, gyvenimo pradžios.
Kuriant spektaklį Rimui Tuminui talkino ištikimieji jo bendraminčiai – scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas.
