„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą

Kalbėti apie žmogaus negalią niekada nebus per daug ar per dažnai, nes iki to laiko, kol ji nepaliečia ir netampa kasdienybe, ji yra nematoma, negirdima ir nepažinta. Neįgaliųjų Naujasis teatras kuriantis ir statantis spektaklius jau virš 10 metų yra subūręs įvairių negalių turinčių, tačiau kūrybiškų ir įdomių žmonių trupę.
Kristina Grūšelionytė triptikas
Kristina Grūšelionytė triptikas / Inga Dinga

Vienas sėkmingiausių Naujojo teatro spektaklių „Stiklinis žvėrynas“ (rež. a.a. Artūras Šablauskas 1963-2012) taip pat kalba apie negalią, tačiau kiekvieno šiame teatre dirbančio žmogaus istorija lieka už kulisų, nežinoma ir nepažinta – kaip jis ar ji čia atsidūrė? Kas nutiko, kad negalia tapo šio žmogaus gyvenimo dalimi? Iš kur sėmėsi jėgų ir įkvėpimo, kad negalia virstu jos ar jo galia dirbti, kurti ir toliau iš naujo gyventi?

Fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.

Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma „(ne)galia“, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.

Susipažinkime su Kristina Grūšelionyte

Papasakok, ką veikei iki atrandant „Naująjį teatrą“?

– Aš studijavau tarptautinį verslą ISM universitete. Studijų metu atlikau praktiką vienoje įmonėje su filmais „Artbox“, ten rašiau savo bakalaurinį darbą. Po studijų pradėjau dirbti įmonėje „Adform“. Ten iš tikrųjų man buvo gana sunku, nes teko intensyvus darbas prie kompiuterio. Dar kai mokiausi ir kai atlikau tas stažuotes aš niekam nesigirdavau, kad turiu negalią, man tiesiog buvo gėda ir universitete tik keli žmonės žinojo, kad turiu regėjimo sutrikimą. Kai atėjau dirbti aš niekam apie tai nepasakojau ir man buvo tikrai labai sunku, nes kitą kartą ten prie kompiuterio ar iš kokių ekranų reikėdavo skaityti, tai ne viską įmatydavau. Prie savo kompiuterio aš galiu prisiartinti vaizdą.

Man tiesiog buvo gėda ir universitete tik keli žmonės žinojo, kad turiu regėjimo sutrikimą.

Toje įmonėje išdirbau mažiau nei pusmetį, žinoma, komanda buvo gera, man patiko žmonės su kuriais aš dirbau, bet aš negalėjau daugiau išbūti ofise, man tiesiog trūko kažkokios išraiškos, ką aš tikrai norėjau daryti, o ne ko iš manęs buvo reikalaujama.

Kokius 3 ar 4 mėnesius visiškai nieko nedariau. Mano mamai pradėjo kilti stresas, kodėl aš nesiieškau darbo? Aš tiesiog negalėjau, nes jei dirbti, tai tik ten, kur man būtų prie širdies ir kad man tai patiktų. Net prieš stodama į verslą, iš pradžių aš galvojau, kad noriu stoti į aktorinį, visą laiką to norėjau. Nuo 6 klasės dramos būrelį lankiau, bet galiausiai kai reikėjo stoti ir pasirinkti, aš kažkaip išsigandau, kad turbūt nelabai ten man vieta ir pasirinkau kažkokią profesiją, kuri man atrodė naudinga gyvenime. Žinoma, aš išmokau daug iš buvusių studijų, bet paskui supratau, kad nenorėčiau į ofisą sugrįžti, ypač dabar, kai atėjau į teatrą. Man čia patinka, aš jaučiu, kad aš čia darau tai, kas man gerai ir kad aš atnešu vertę.

Ar būdavo tokių atveju, kai negalia akivaizdžiai išlįsdavo, kad aplinkiniams sukeldavo įtarimą?

– Taip, kartais mano vadovei. Dirbant su programa Excel atsirasdavo tokių susikertančių dalykų, kur ten neturėdavo jų likti. Tai ji ir sakydavo: „Tau turbūt reikėtų stipresnių akinių.“ Tada tik sau tyliai pasvarstydavau, kad tu tik žinotum, kad ne stipresnių akinių man reikia...

Inga Dinga/Kristina Grūšelionytė
Inga Dinga/Kristina Grūšelionytė

Su kokiomis kliūtimis dėl negalios teko susidurti ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?

Kai baigiau tą praktiką, aš pradėjau tokius suaugusiųjų vaidybos kursus pas Jolantą Dapkūnaitę. Kas savaitę mes, tokie teatro megėjai, susirinkdavom ir tai buvo kaip terapija, kur atlikdavom etiudus ar tiesiog pasakodavom, ką norėdavom. Taip sutapo, kad buvo du vaikinai, vienas turėjo judėjimo negalią nuo gimimo, o kitas sirgo išsėtine skleroze. Galiausiai aš irgi išdrįsau pasisakyti. Kai visa tai pasakojau, atrodė, kad mano padėtis tokia siaubinga, o kai visa tai dar ir užrašiau, jau taip neatrodė, nes pradėjau savęs klausti: „Palauk! Koks viso skirtumas?“ Tai buvo pirmas mano viešas pasisakymas svetimiems žmonėms, kad aš turiu negalią ir man tada prarovė viską, o aš tą buvusią gėda visiškai paleidau. Po to karto man nebeskauda.

Pavyzdžiui po spektaklio ar repeticijų visi einame į kavinę, pusę mūsų grupės sudaro nematantys ir mes drąsiai padavėjai tai pasakom ir ji geranoriškai mums padeda ar pataria, o anksčiau man būdavo gėda, kad kaip aš pasakysiu, jog aš nematau? Kai atėjau į teatrą, atėjo išlaisvėjimas, nes pažinau labai daug žmonių, kurie turi skirtingus poreikius ir kad čia visiškai dėl to negėda. Teatras suteikė daug laivės.

Kai atėjau į teatrą, atėjo išlaisvėjimas.

Papasakok, kaip atsidūrei šiame teatre ir ką jame veiki?

– Šiame teatre esu aktorė, taip pat padedu su vadyba, nes tam turiu vadybos išsilavinimą, tai iš dalies dirbu ir vadybininke, bet didžiausią mano laiko dalį atimantis dalykas yra vaidyba ir dabar vaidinu beveik visuose spektakliuose, išskyrus „Stikliniame žvėryne“, „Ei, žmonės!” ir „Beauštanti“.

Pati istorija kaip atsidūriau šiame teatre yra tikrai įdomi, nes apie jį sužinojau visai netyčia. Iš tikrųjų Google žemėlapis man padėjo. Aš dažnai lankydavausi A. Jakšto gatvėje ir tiesiog žemėlapyje pamačiau, kad čia yra toks Naujasis neįgaliųjų teatras ir taip, visiškai atsitiktinai, sužinojau apie šį teatrą. Galvojau, kad čia kaip tik man, nes priimami ir neprofesionalai, nes teatro viduje yra organizuojami vaidybos kursai. Pagalvojau, kur geriau jei ne čia aš galėčiau save realizuoti?

Tai buvo 2018 metų pradžioje ir mąsčiau, kad elektroniniu paštu nerašysiu, skambinti irgi kažkaip nenorėjau, bet apie save papasakoti juk turėjau. Tai aš nusiunčiau tokią analizę apie teatrą, tada dar nuėjau į pojūčių spektaklį tamsoje, kad pasižiūrėčiau ar tai man tinka ar netinka. Tai man labai labai patiko. Kai ant kortelių reikėjo užrašyti „Kodėl tu čia?“, tai aš užrašiau, kad čia yra mano vieta ir čia turėčiau būti, ir galiausiai aš išsiunčiau laišką tokiame dideliame voke ir greitai sulaukiau skambučio iš Svetlanos prisijungti.

O ką pats teatras veikia tavyje?

– Daug laiko praleidžiu teatre ir jis man daro didelę įtaką kaip asmenybei. Būvimas scenoje labai išlaisvina ir manyje atsiskleidžia visokios spalvos. Kai pirmą kartą lipau į sceną, tie pirmi žingsneliai, taip nedrąsu buvo, nors man tuo metu atrodė, kad aš gana drąsiai elgiuosi, o dabar laisvė atsirado tiek mano kasdienybėje, tiek mano darbe teatre.

Būvimas scenoje labai išlaisvina ir manyje atsiskleidžia visokios spalvos.

Ar gali įvardyti, kas yra sunkiausia tavo darbe?

– Gal nėra taip, kad būtų labai kažkas sunkaus, bet aišku, mes visi esame su skirtingom negaliom. Gal tas, kad reikia prisitaikyti prie žmogaus, bet čia irgi nėra sunku, tiesiog tu kitaip dirbi, nei dirbtum paprastam ofise. Čia reikia daugiau individualiai padėt žmonėms, kaip pavyzdys – įrašyti audio knygas į telefoną. Techninių sprendimų reikia paieškoti, bet dabar technologijos yra visur ir tai labai palengvina.

Jei vis dėlto tu nebūtum šiame teatre, kaip manai, ką dabar veiktum?

– Aš kai ieškojausi darbo, aš sakiau, kad į ofisą daugiau negrįšiu, tai aš svarsčiau apie darbą su vaikais, ši veikla man tikrai būtų arčiau širdies. Nežinau, gal studijuočiau kokią filosofiją. Aš tuo metu, kai ieškojau savęs, perskaičiau įdomių veikalų ir man filosofija pradėjo patikti.

Jūsų teatro spektakliuose, kaip „Stiklinis Žvėrynas“ arba „Alter ego“, stipriai išreiškiamas tikėjimas ir viltis. Koks yra tavo santykis su tikėjimu, o gal netikėjimu?

– Sunkus klausimas. Aš save uolia tikinčia katalike negalėčiau vadinti, bet pavadinti netikinčia tikrai negalėčiau, nes aš turiu santykį, kurio pati dar iki galo neišsiaiškinau su Dievu. Žinau, kad tikrai Jis yra, tik nesu ta, kuri eina į bažnyčią, bet tikėjimas šviesa, gėriu, manau, yra mūsų teatro misija ir aš negalėčiau čia dirbti, jei neturėčiau tikėjimo.

Ar yra dalykų, kuriuos norėtum, kad žmonės geriau suprastų apie galios ir negalios formas?

– Dabar žmonės kiek mažiau išsigąsta, išgirdę žodį negalia, o juk mes tokie patys kaip ir visi kiti normalūs žmonės. Mano liga pigmentinis retinitas neleidžia man matyti po kojomis ir tamsioje aplinkoje bei matymo plotis yra susiaurėjęs, dėl to man reikėtų lazdelės, bet priekyje savęs aš galiu puikiai matyti. Netgi šią ligą turinčių žmonių socialinių tinklų grupėse buvo paplitęs paveikslėlis, kuriame žmogus eina su lazdele, bet tuo pačiu žiūri į telefoną ir komentaras „O, stebukle!”.

Yra visokių nematymo formų, kaip silpnaregių negalia.

Yra visokių nematymo formų, kaip silpnaregių negalia. Vien tik tame yra milijonai atmainų, reikia tiesiog apie tai garsiau kalbėti. Ta pati negalia yra kaip vaivorykštė. Mūsų teatre esantys silpnaregiai mato ar nemato kiekvienas savaip. Aš galiu kažkiek nusakyti, bet mes visi skirtingi ir matome skirtingai, juk ir skirtingos sąlygos tam turėjo įtakos. Svarbu, kad žmonės tai sužinotų ir nebijotų.

Inga Dinga/Kristina Grūšelionytė
Inga Dinga/Kristina Grūšelionytė

Kaip manai, ar teatras kaip meno forma tau leidžia parodyti galios ir negalios santykį?

– Tikrai taip, nes teatre kiekvienas dirba pagal tai, ką jis geriausiai sugeba, čia remiamasi į jo ar jos stipriausią pusę. Taip pat ir scenoje, jeigu kažko mes galbūt negalim, ką sveikas aktorius atliktų, tai mes kita forma kompensuojame. Kai būna labai tamsu, tose vietose, kur aš turiu būti, tiesiog pasikoreguojame, kad būtų šiek tiek daugiau apšvietimo, kad mes neužkliūtume. Tai tada žaidžia apšvietėjai, kurie stengiasi, kad viskas atrodytų gražiai ir kad mums būtų gera scenoje.

Jeigu kažko mes galbūt negalim, ką sveikas aktorius atliktų, tai mes kita forma kompensuojame.

Pavyzdžiui aktoriaus Andžėjaus personažai tuo ir įdomūs, nes vieną kartą jis buvo ir į valtį įkeltas, kad nesimatytų jo ratukų, o „Skersgatvio pasakoje“ uždėtas specialus jam pasiūtas sniego senio kostiumas (kostiumo autorė scenografė Jurgita Jurkutė – aut. past.), kad nesimatytų vežimėlis, bet jis dar mistiškiau atrodo, kai jis įplaukia į sceną. Ta negalia gali būti transformuojama ir atrodo, kad gavosi dar geriau. Čia jau įsijungia kūrybiškumas ir kad ta negalia nebūtų suvokiama kaip trukdis.

Papasakok, apie ką dabar svajoji?

– Dabar statome naują spetaklį, tai labai daug laiko ir mąstymo į tai įdedame, todėl labai norisi, kad jis būtų įspūdingas ir kad žmonės į jį eitų, kad visi tą šviesą skleistų.

Pats spektaklis yra apie Oskarą Milašių. Aš apie jį esu girdėjusi, bet nedaug težinojau, todėl kai pradėjau gilintis, domėtis, pasirodo, čia tokia asmenybė, kuriai mes turime būti dėkingi dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jis tiek daug gero padarė Lietuvai ir vis dėlto neužtektinai pripažintas, tai norisi parodyti tą žmogų, kuo ir kaip jis buvo išskirtinis, kaip diplomatas, kaip nuostabus poetas ir kaip žmogus, paukščių užkalbėtojas.

Nuotraukos Inga Dinga. Kostiumo aksesuarai Jurgita Jankutė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs