Olesia Šaitanova: Man spektaklyje „Infra“ svarbiausia visų, esančių scenoje, energija. Reikia ją pajausti, nuo jos atsispirti, nes visi nešame žiūrovui tą pačią bendrą žinutę. Man visada svarbu, su kuo dalinuosi scena. Didžiuojuosi šokdama šalia tokių patyrusių baleto meistrų, kaip Anastasija Čumakova, Jonas Laucius, Jeronimas Krivickas, o taip pat puikiai atsiskleidusių pradedančių artistų Marine Pontarlier, Andrea Canei ir Edvino Jakonio. Šis pastatymas atskleidė, kokia pajėgi šiandien yra LNOBT baleto trupė.
Praėjusių metų rugsėjį dalyvaudama Gala koncerte Londone turėjau galimybę savo akimis stebėti W.McGregoro naujo kūrinio „Dantės projektas“, šį sezoną pristatyto Karališkosios operos teatre, repeticiją. Žinoma, vaizdo įrašuose buvau mačiusi ir „Infra“, ir kitus šio choreografo spektaklius. Man labai patinka jo stilius, todėl pačiai dalyvauti jo pastatyme buvo kaip svajonės išsipildymas. Buvau laiminga, kai mane atrinko būtent šiam projektui ir netgi būtent tam duetui, kuriame save geriausiai įsivaizdavau. Apskritai toks jausmas, kad šiame spektaklyje visi atsidūrėme ten, kur patys labiausiai norėjome būti.
Mūsų su J.Lauciumi pristatytą duetą daugelis žiūrovų perskaito kaip dviejų žmonių meilės istoriją. Spektaklis „Infra“ pasakoja apie didmiesčio gyventojų reakcijas į pavojingą situaciją, konkrečiau – W.McGregoro tyrinėtus 2005 m. teroristinius išpuolius Londono metro. Bet spektaklio choreografija leidžia įsivaizduoti ir artimesnius mums įvykius, naujesnes mus veikiančias situacijas – universali kūrinio žinutė nuo to nesikeičia.
Svarbu ir tai, kad spektaklio statytojai gerbė mūsų, šokėjų, individualybes ir leido šokti taip, kaip patys jaučiame. Gavome intuityvios kūrybinės laisvės, todėl dabar mėgaujuosi šokdama kiekviename „Infra“ spektaklyje. Ir kiekvienąkart jam pasibaigus jaučiu, kad vaidinimas tarsi per trumpas: man norisi antros spektaklio „Infra“ dalies!
Jonas Laucius: 2008 m. sukurto šokio spektaklio „Infra“ vaizdo įrašą su draugais žiūrėjau seniai, kai dar niekas neketino jo statyti Lietuvoje. Tada mums atrodė, kad mūsų trupei toli iki tokio lygio ir vargiai galėtume rasti žmonių, sugebančių taip judėti.
Spektaklyje „Infra“ personažai vardų neturi. Kurią būtent spektaklio partiją šoksiu – sužinojau, tik pirmąkart nuėjęs matuotis kostiumo. Pagal jį vaizdo įraše atsekiau ir savo vaidmenį būsimoje premjeroje. Iškart supratau, kad lengva nebus, nes pamačiau ir fizinės jėgos reikalaujančių sudėtingų pakėlimų, ir kartu minkštą kūno plastiką, kuri šiaip jau niekada nebuvo mano, kaip baleto artisto, stiprioji pusė. Gana sudėtinga tuos du dalykus šokyje suderinti.
Repeticijoms turėjome vos trejetą savaičių, taigi iškart pradėjom nuo choreografinio teksto mokymosi. Tokios choreografijos, kaip spektaklyje „Infra“, vien iš videoįrašų išmokti neįmanoma. Nuo pat pradžių su mumis dirbęs spektaklio „Infra“ choreografas statytojas Neilas Flemingas Brownas ir vėliau prisijungęs pagrindinis choreografas Antoine'as Vereeckenas prašė mūsų ne atkartoti duotus judesius, o tarsi juos „nuskaptuoti“, paverčiant prasmingais patiems sau. Ir kiekvieną repeticijų dieną tos vidinės laisvės W.McGregoro choreografijoje atrasdavome vis daugiau, tuo pačiu suteikdami pastatymui dalelę savęs. Taip, keliaudamas po skirtingas pasaulio trupes, spektaklis „Infra“ kiekvienoje iš jų tampa savaip unikalus.
Repetuodami šį pastatymą, daug šokėjų atrado sau dalykus, kurie anksčiau jiems atrodė neįmanomi. Apie save tą patį galėčiau pasakyti: nemaniau, kad šokdamas pajėgsiu tiek išlaisvinti savo kaklo ir pečių liniją. Bet paaiškėjo, kad ne šventieji puodus lipdo: po premjeros visi su mumis dirbę statytojai pripažino, kad Lietuvoje pasiektas meninis rezultatas viršijo jų lūkesčius. Buvo labai smagu tai girdėti!
Įsimintinu O.Šaitanovos ir J.Lauciaus sceniniu duetu bus galima grožėtis ir liepos 1-osios vakarą Valdovų rūmų kieme po atviru dangumi pristatomame Adolphe'o Adamo baleto „Žizel“ spektaklyje. Šis pasirodymas – tai birželio 26–liepos 6 d. vyksiančio antrojo vasaros festivalio „LNOBT Open“ programos dalis.
