Spaudoje nuskambėjusių bandymų keisti kūrybinę ir vadybinę kryptis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bei Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) aistros, panašu, aprimo. Pirmajam artimiausius penkeris metus vadovaus buvusi direktoriaus pavaduotoja, laikinai ėjusi direktorės pareigas Daina Kamarauskienė. Antrajam vadovauti paskirtas Antanas Venckus, vadovavęs Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui vienu mažiausiai kūrybiškų įstaigos laikotarpių. Panašu, kad pareigos atiteko asmenims, ilgus metus turėjusiems galimybę prisidėti prie darboviečių kūrybinio proveržio, tačiau to, regis, nepadariusiems. Čiurlionio muziejaus vadovo konkurse dalyvavo trys pretendentai, JMDT vadovo konkurse – du.
Be viešų intrigų antrai kadencijai šįmet perrinktas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Stasys Pancekauskas, o 35-erius metus Kauno valstybiniam lėlių teatrui vadovavusį Sigitą Klibavičių pakeitė ilgametė šio teatro aktorė Rasa Bartninkaitė, konkurse aplenkusi du konkurentus. Nežinant vadovų kūrybinių programų būtų nekorektiška teigti, kad įstaigose neverta tikėtis naujų veiklos krypčių, tačiau panašu, kad labiau tikėtinas stabilus laikotarpis (nebūtinai stagnacija), tęsiant anksčiau plėtotas įstaigų kryptis.
Šiuo metu paskelbti konkursai eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) generalinio direktoriaus ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas. Pirmuoju atveju trečiai kadencijai gali likti dabartinis teatro vadovas Martynas Budraitis, antrąkart iš dviejų kandidatų išrinktas 2015-aisiais, dar neribojant kadencijų skaičiaus. Antruoju atveju nenustebintų nuo 2005-ųjų metų vadovaujančio ir praėjusiame konkurse konkurentų neturėjusio Benjamino Želvio perrinkimas.
Vadovų norą likti ilgesniam laikotarpiui nesunku suprasti – penkeri metai neatrodo pakankamas laiko tarpas susipažinti su įstaigos administracija, pastebėti pokyčių poreikius ir juos įvykdyti, suvokti buvusią veiklos kryptį ir toliau ją kūrybiškai vystyti arba kreipti kita linkme. Kita vertus, kad tai įmanoma, kadaise įrodė Martyno Budraičio ir Audronio Liugos duetas, perėmęs tuo metu Adolfo Večerskio vadovautą bei komerciniais pastatymais „praturtintą“ LNDT ir per kelerius metus pavertęs jį įdomiausius pastatymus siūliusia scenos meno įstaiga Lietuvoje.
Vadovų norą likti ilgesniam laikotarpiui nesunku suprasti.
2018-aisiais priimtas įstatymas, ribojantis to paties kultūros įstaigos vadovo kadencijas iki dviejų iš eilės, tad šiandien nebėra reikalo kalbėti apie ilgamečių vadovų pliusus ir minusus. Užtat ne veltui aukščiau paminėti kai kurių konkursų dalyvių skaičiai – jie įrodo, kad užimti vadovų kėdes kultūros atstovai nesiveržia. Dar vienai kadencijai nuo 2018-ųjų vadovauti Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (NKDT) likęs Egidijus Stancikas konkurse neturėjo konkurentų. Audronio Liugos 2016-aisiais laimėtame Valstybinio Jaunimo teatro (VJT) vadovo konkurse dalyvavo dar du kandidatai – Vidas Bareikis ir Ervinas Koršunovas.
Pastarasis pavyzdys padeda nuspėti, kodėl jauni žmonės vengia dalyvauti valstybinių įstaigų vadovų konkursuose. Jų pasitikėjimą savimi gali mažinti „varžovais“ neretai tampantys kur kas labiau patyrę ir gausesnius tarptautinius meninius ryšius užmezgę kolegos. Laimė, dėl minėtų dviejų kadencijų įstatymo „didesnė patirtis ir meno atžvilgiu naudingi ryšiai“ šiandien pradeda reikšti darbo patirties įvairiuose sektoriuose kompetencijas, taip pat – gebėjimą palaikyti ilgamečius santykius su meno atstovais. O ne keliolikos ar keleto dešimčių metų įdirbį vienoje įstaigoje, pačiam ir darbuotojams įsitikinus, kad niekas geriau už tave nesusitvarkys.
Nauji, taip pat – jauni valstybinių įstaigų vadovai savaime nelemia teigiamo poslinkio. Užtat ypatingai maži pretendentų skaičiai, taip pat konkursų atidėjimai neatsiradus kandidatų, kultūrai yra raudonas signalas: stinga žmonių, norinčių ir pasiryžusių ugdyti ir tobulinti valstybinį meno sektorių. 2020-aisiais numatant rinkti dar penkių scenos meno įstaigų vadovus, prasminga pasiteirauti būtent šios srities režisierių bei prodiuserių, ar jie artimiausiu metu matytų save valstybinių teatrų direktorių kėdėse.
Iš trijų apklaustų jaunos kartos režisierių ir dviejų prodiuserių nė viena(s) nepareiškė susidomėjimo vadovavimu valstybiniam teatrui. Priežastys panašios – kūrėjus tenkina dabartinė jų veikla, teikianti galimybes keistis, eksperimentuoti, lanksčiai formuoti komandą. Tai – svarbios, tačiau ne vienintelės priežastys.
Meno ir mokslo laboratorijos prodiuserė Rusnė Kregždaitė teigia, kad šiandieninė valstybinių teatrų struktūra (kintančios dalies neturinti pastovi trupė, epizodiška jaunų menininkų integracija, teatro kaip pastato samprata) nekelia noro skirti jai savo laiką ir energiją. Tačiau nedrįstų garantuoti, kad ilgainiui neatsiras saugumo, pastovumo poreikis.
Ypatingai maži pretendentų skaičiai, taip pat konkursų atidėjimai neatsiradus kandidatų, kultūrai yra raudonas signalas.
Nepaisant to, kad darbo vietos biudžetinėse įstaigose paprastai tapatinamos su stabilumu, daugiau nei pusė apklaustųjų tvirtina, jog save jose įsivaizduotų tik kaip visas jėgas pokyčiams teikiančius vadovus. Režisierius Jonas Tertelis valstybinius teatrus mato kaip pakankamai komplikuotas įstaigas, į kurias patekus norėtųsi „skirti energiją darbui, <...> priartinti teatrą prie visuomenės.“ O šiuo metu atrodo, kad naujiems vadovams per daug resursų tenka naudoti vidiniams ir sisteminiams statusų žaidimams. Teigdamas niekuomet rimtai nesvarstęs apie valstybinio teatro vadovo poziciją, režisierius komentuoja, kad šiandien teatrų steigėja Kultūros ministerija nerodo poreikio vystyti lauką, bet labiau palaiko status quo. „Tačiau daug kas priklauso ir nuo paties teatro, kiekvieną jų vertinčiau atskirai“, – papildo J. Tertelis.
Daugiau nei penkmetį savo įkurtai trupei „Teatronas“ vadovaujantis režisierius Gildas Aleksa, paklaustas apie idėją dalyvauti valstybinio teatro vadovo konkurse, teigia savo praktikoje pastebėjęs, kad net ir asmeniškai skatinami žmonės vengia kandidatuoti. „Be to, – priduria jis, – turinio prasme teatruose kur kas svarbesnis yra meno vadovas, nes direktorius tvarko ūkinę dalį. Mano akimis, šie žmonės turėtų būti lygiaverčiai – vienas formuoja teatro veidą, o kitas suteikia galimybes įgyvendinti idėjas.“
Natūralu, kad režisieriams artimesnė meno vadovo, o ne teatro direktoriaus veikla. Čia glūdi dar viena pretendentų į pastaruosius stygiaus priežastis. Pareigoms reikalingi stiprūs autoritetai, kurie šiuo metu Lietuvos teatre paprastai matomi būtent režisierių asmenyse. Tačiau jiems dažnai stinga vadybos kompetencijų, taip pat noro ir gebėjimų strateguoti biurokratinę, griežtų taisyklių valdomą įstaigą; kur kas mieliau ir sėkmingiau jie strateguoja sceninę realybę ir skatina žmones laužyti taisykles, inspiruoja netvarką žmonių (kuriančiųjų ir stebinčiųjų) galvose.
Pareigoms reikalingi stiprūs autoritetai, kurie šiuo metu Lietuvos teatre paprastai matomi būtent režisierių asmenyse. Tačiau jiems dažnai stinga vadybos kompetencijų.
Lyginant pašnekovų atsakymus į klausimą, kokios savybės, jų nuomone, šiandieninėje sistemoje reikalingos valstybinio teatro direktoriui, prodiuserių ir režisierių atsakymų tematiką nesunku sugrupuoti pagal respondentų profesijas. R. Kregždaitė reikalingomis savybėmis įvardina gerus personalo valdymo įgūdžius, tinkamą komunikaciją ir gebėjimą priimti skaidrius sprendimus, taip pat strateginį, analitinį mąstymą bei gebėjimą įgyvendinti užsibrėžtus kokybinius ir kiekybinius tikslus.
Anot VšĮ „Operomanija“ vadovės Anos Ablamonovos, direktoriui „pirmiausiai reikia išmanyti tos srities, kurioje veikia teatras, nacionalinę ir tarptautinę rinką, turėti gerų idėjų, azarto, ryžto ir užsispyrimo jų realizacijai, mokėti strateguoti, įgyvendinti viską iki galo, ir drauge turėti gerus komunikacinius įgūdžius, būti geru derybininku ir šiek tiek psichologu. Jei žmogui stinga kažkurių savybių, tai puikiai gali kompensuoti jo komandos nariai – kad ir meno vadovas.“
Režisierių atsakymuose direktorius ryškėja kaip kūrybinės komandos idėjų palaikytojas. „Valstybinio teatro vadovui svarbu būti pilietiškam ir jausti nuoširdų norą dirbti konkrečiame teatre“, – pažymi G. Aleksa. Jam antrina J. Tertelis: „Teatrui ir visam laukui naudinga, jei direktorius teatrą mato daug plačiau ir supranta, kad valstybinės įstaigos vadovo pozicija yra ir politinė, ir visuomeninė: jis atstovauja ne save, o būtent tos įstaigos kryptį, poziciją.“ Jauniausios profesionalių režisierių kartos atstovas Adomas Juška taip pat pabrėžia direktoriaus kaip įkvėpėjo, kuratoriaus funkcijas: „Manau, vadovas turėtų skatinti savo darbuotojų iniciatyvas, kad jie nebūtų vien jo valios vykdytojai, bet patys generuotų idėjas ir jaustų, kad jų išklausoma.“
Norisi daryti išvadą: atstovauti savo meninį skonį ir realizuoti asmeninį kūrybinį potencialą valstybiniame teatre yra meno vadovo privilegija. Direktoriaus užduotis – padėti atsiskleisti kitiems, įdomiausiomis kūrybinėmis akimirkomis liekant nuošalyje, į viešumą išeinant prireikus atstovauti, apginti savo ir kitų sprendimus bei pozicijas. Buitiškai tariant: darbo daug, šlovės mažai. Šiandien vis daugiau kūrėjų tai suvokia sąmoningai, todėl nestebina noras tokių pareigų vengti. Teigiamu pavyzdžiu norėtųsi minėti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinį direktorių Joną Sakalauską, kuris pakeitė ilgametį, kūrybinės komandos itin palankiai vertintą Gintautą Kėvišą, ir kuriam prieš metus teko aiškintis dėl teatro skolų, visuomenei nesuprantant, ar jas paliko ankstesnysis direktorius, ar prie to privedė jauno vadovo patirties stygius.
Nepaisant nemalonių situacijų, J. Sakalauskas toliau veda teatrą į priekį. Kitaip nutiko su daug vilčių teikusiu JMDT duetu – vos dvejus metus įstaigą naujais keliais kreipę direktorius Leonas Blėdis ir meno vadovas Andrius Jevsejevas, teatrą lydint nemaloniam spaudos dėmesiui dėl spektaklio „Mūsiškiai“ pastatymo, vienas po kito atsistatydino iš savo pareigų.
Tiesa, nepaisant to, kad naujasis JMDT direktorius kol kas vengė kalbėti apie konkrečius pokyčius ir savo (ne)numatytas kryptis, džiugina iniciatyvus pavyzdys – meno vadovo poziciją užėmė režisierius Aleksandras Špilevojus. Paklaustas apie sprendimą vadovauti teatrui, kuris pastaruosius kelerius metus garsėja kaip sudėtinga įstaiga, jis teigė taip negalvojantis. „Suprantu, kad kurį laiką teatre buvo pernelyg daug skandalų, įtampos, konfliktų. Bet tai praeitis, į kurią šiandien dirbdamas neprivalau klimpti. Be to, atkeliavau ne vienas. Atėjo naujas vadovas, pavyko iš sostinės pasikviesti kelis itin talentingus žmones į rinkodaros, literatūrinės dalies skyrius, tad tuo pačiu pasikeitė ir bendras veikimo modelis. Turime šiuolaikišką, entuziastingą ir stiprią komandą su visomis galimybėmis kūrybingai veikti, o ne skęsti teatro praeities problemose“, – pasakoja A. Špilevojus. Ir priduria, kad priimti sprendimą padėjo tai, kad pats yra kilęs iš Panevėžio.
Jaunas vadovas savaime nėra teigiamas reiškinys.
Norėtųsi pasikartoti, kad jaunas vadovas savaime nėra teigiamas reiškinys. Tačiau kelerius metus iš eilės stebint nedidelius konkursus teatrų vadovų vietoms užimti (išskyrus tokias išimtis kaip pastarieji LNOBT ar Lietuvos rusų dramos teatro vadovų rinkimai) ir greta bręstančią jauną scenos meno profesionalų kartą (kuriai priskiriu ir save), neretai reiškiančią nepasitenkinimą valstybinių teatrų sistema, įdomu svarstyti, ar tai ir liks viešu erzeliu, ar konvertuosis į apčiuopiamus darbus.
Kultūros srityje galioja tos pačios tendencijos kaip bet kur kitur – nedaug patirties turintiems žmonėms norisi išbandyti kuo daugiau veiklų, o viena didžiausių vertybių jaunų žmonių tarpe laikoma laisvė kurti kur, kaip ir su kuo patinka. Vadovavimas valstybiniam teatrui, regis, reikalauja specifinės brandos ir galbūt šiokio tokio nuovargio. Tai – judesys į priekį karjeros prasme ir drauge savanoriškas žingsnis į daugiau suvaržymų patiriančią kūrybinę veiklą.
