– Belaukiant tavo naujosios premjeros „Virimo temperatūra 5425“, kurios epicentre – vartotojiškumas kaip tikrasis šiandienos pragaras, noriu paklausti, ar šios paradigmos negalime pritaikyti teatrui, kuris taip pat gyvena tam tikrame pertekliuje? Šiandien Lietuvoje išleidžiama šimtai spektaklių, į kuriuos žmonės ne stiebiasi kaip į tam tikras aukštumas, o ateina tiesiog pavartoti. Ką tu manai apie šį pelų ir grūdų susimaišymą?
– Tai yra palanki terpė atsirasti kokiai nors naujai bangai, naujam teatrui, to visi desperatiškai tikisi. Teatrinė bendruomenė jau seniai kalba apie jaučiamą sąstingį, nuojautą, kad niekas neišjudina, nepramuša užtvankos, kuri neleidžia išjudėti tolyn nuo to, kas jau buvo sukurta. Man kyla klausimas, ar tai tikrai įmanoma šiais laikais. Gal pasikeitus laikams iš esmės pasikeitė meno krypčių atsiradimo dėsniai?
Nors mane labiausiai šioje pjesėje intriguoja beprotiškas žmonių noras būti normaliais, vartotojiškumo tema labai ryški pačioje pjesėje.
Jaunesnioji karta nieko negarbina, neidealizuoja, nebekuria legendų. Naujam judėjimui atsirasti reikalingi pasekėjai. Aukštinant individualumą, nebesiformuoja bendraminčių grupės, neatsiranda net kokios nors naujos minties judėjimo užuomazgų. Nes neigiame ir kvestionuojame viską, kas gimsta, remdamiesi savo poskoniais. Nebemadinga už ką nors sirgti, kabinti plakatus arba toks bendrumas būna labai laikinas, trunkąs vos keletą mėnesių. Ir nauja mintis nusineša senąją. Todėl rodoma labai daug skirtingų spektaklių, kiekvieno skoniui, o juose labai nedaug žiūrovų.
– Kaip tau apskritai kilo mintis imtis šios pjesės?
– Mintis kilo geriau pažinus pačią dramaturgę Virginiją. Pajutus jos autentišką žvilgsnį į situacijas, žmones, jų tarpusavio santykius, ėmė skleistis jos subtilus humoras. Dar kartą perskaičiau jos pjeses ir „Virimo temperatūra 5425“, kurios skaitymą kartu režisavome, atvėrė naujų temų. Nors vartotojiškumo tema pjesėje ryški, mane sudomino ir patraukė nekaltos beprotybės tema.
Man dažnai taip nutinka, kad tik po tam tikro laiko kūrinys suskamba manyje. Visų pirma reikėtų užsikrėsti tema, kad kūrinys taptų svarbus. Man dažniau pirmiausia atsiranda mintys, kurias iškalbu per tam tikrą atrastą kūrinį, rečiau būna taip, kad, perskaičiusi kūrinį, užsikrečiu mintimis.
– Su dramaturge Virginija Rimkaite žiūrovai susipažino prieš trejetą metų per „Versmės“ skaitymus. Kas pasikeitė per tą laiką – tiek aplinkoje, tiek tavo apmąstymuose?
– Tuomet aš nerežisavau to skaitymo, aš dirbau asistentės darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir padėjau Virginijai pristatyti jos kūrinį taip, kaip ji jį matė, be jokios asmeninės interpretacijos. Man tai atrodė labai svarbus žingsnis, nes, manau, kad dramaturgui labai svarbu suvokti teatro veikimo principus, darbo su aktoriumi specifiką ir atsitraukus įvertinti padarytus sprendimus. Teatro dramaturgai nėra užsidarę rašytojai, jie turi suvokti teatro žanrus, specifiką, kartu jie turi gebėti dirbti su aktoriais ir režisieriumi.
Tačiau per tą laiką kažkas tikrai pasikeitė, nes pjesė man suskambėjo naujai.
– Dramaturgė, rašydama pjesę, atspirties tašku laikė antikos mitų herojaus Tantalo istoriją (Tantalas, prasikaltęs dievams, buvo įkalintas giliausioje požemių karalystėje ir pasmerktas amžiams kęsti alkį ir troškulį). Kaip tu sprendi šią, per amžius tebesitęsiančią žmonių nuopuolio problemą, kokias naudoji teatrines priemones?
– Nors mane labiausiai šioje pjesėje intriguoja beprotiškas žmonių noras būti normaliais, pačioje pjesėje labai ryški vartotojiškumo tema. Ir scenografija atskleidžia vartotojiškumo temą. Sovietiniais laikais Chruščiovo nutarimu buvo paskaičiuota, kiek vietos žmogui reikia nusiauti batus, kiek vietos turi būti tualete... Buvo numatyti visi žmogaus veiksmai namuose ir paskaičiuota, kiek jiems atlikti reikia vietos. Pagal tai pastatytos vadinamosios „chruščiovkės“. Tuo metu žmonės džiaugėsi gavę naujus butus, kurie turėjo net vandentiekį. Dabar įdomu stebėti, kaip labai mes juose nebetelpame. Jie lyg žaisliniai lėlių nameliai, per maži patenkinti net kasdienius mūsų poreikius. Mes nebetelpame su mūsų norais ne tik butuose, mūsų norai nebetelpa mūsų galvose. Tantalo kęstas pragaras yra mūsų dienų kasdienybė. Paradoksalu, kad gyvendami pertekliuje, kenčiame nesibaigiantį alkį. O sotumo jausmas tapo tik šventųjų privilegija.
– Pjesė pasiduoda įvairioms interpretacijoms, ja užkabinta nemažai temų. Kurios iš jų tau svarbiausios?
– Man įdomus vaiko personažas – vaiko, kuris nekalba, nevalgo, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau groja Bethoveną. Tai gali atspindėti tėvų baimę arba protestą, nes akivaizdu, kad vaikas rankas valdo. Taip pat iškyla klausimas, kiek gerai jis groja. Mane visada kabino mintis, kad vaikai gimdami atsineša kažkokią savastį. Kartais vaikai nebūna nė kiek panašūs į tėvus: kiek genijų yra gimę asocialiose šeimose, kiek genijų tėvų vaikų nieko nesugeba. Mane šis paradoksas intriguoja, įkvepia galvoti apie žmogaus sielą ir jos kelionę.
Šioje pjesėje nuolatos gaudai save, galvodamas, kiek iš tiesų kalbėdamas apie save žmogus pasako tiesos. Žinoma, jis pasakoja, kaip jaučiasi, bet kiek jo žodžiuose yra tiesos? Įdomus yra spektaklio personažų amžius. Vaizduojama šeima, vaikui jau per trisdešimt, nagrinėjami įvykiai, įvykę jau seniai, o po juos kapstomės lyg po atvirą, niekad neužsiveriančią žaizdą. Kaip mes įsikimbame kažko, kas mums yra nutikę, ir tuo teisinam visas savo nelaimes, nusimesdami nuo savęs kaltę. Kenčiam dėl to, ko negalime pakeisti, užuot susitaikę.
– Dramaturgė pasižymi ypatingu šmaikštumu, o teatre tai nelengva išreikšti. Kaip jūs dirbate su tekstu, kuris – kietas riešutėlis?
– Manau, kad režisierių ir aktorių darbas su tekstu kaskart yra intuityvus procesas. Tad labai intuityviai tekstą išbandėme vaidindami, prieš tai žymiai trumpiau nei įprastai prasėdėję prie stalo, analizuodami pjesę. Su didele meile tekstui stengiamės, kad jis suskambėtų visomis savo prasmėmis.
– Gal galėtum suteikti raktą pavadinimui šifruoti – „Virimo temperatūra 5425“? Kaip jį turėtų interpretuoti žiūrovas? Kaip jis užkoduojamas ar atkoduojamas spektaklyje?
– Virimo temperatūra diktuoja beprotybės temą, o konkretus skaičius šalia nurodo metalo tantalo temperatūrą, kurioje metalas iš kieto pavidalo ima lydytis. Tad tai yra labai aukšta temperatūra, kurią pasiekęs alkanas vartotojas ima keistis. Keičiasi ne jo prigimtis, o būvis. Spektaklyje mes matome žmones, kurie per vieną dieną drastiškai pasikeičia, nes jau pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas.
– Kaip tu apibūdintum normalumo ir nenormalumo sindromus, kurie suformuoja visuomenės opinijas? Ar tai atsispindi spektaklyje?
– Įdomu tai, kad su aktoriais keldami klausimą, kokie veiksmai, poelgiai yra normalūs, o kokie ne, mes vienbalsiai sutarėme tik pabaigoje – iki tol mūsų nuomonės skyrėsi. Dabar vis geriau suprantame, kad žmogus – autentiškas padaras, toks įvairialypis, kad niekada nepavyks jo įspausti į rėmus ar apibrėžimus, ir tokiu būdu mūsų normalumo ribos yra labai išsiplėtusios. Ar gerai tai, kad mūsų niekas nebestebina? Kas vis dėlto yra baisiau – mėginimas tilpti į ribas ar jų neigimas? Kodėl mums viskas pavyksta kardinaliai priešingai nei planuojame? Manau, būtent radikalus judėjimas nuo vienos minties iki kitos, visiškai priešingos, yra ryškus spektaklyje.
– Būtų malonu, jei pristatytum visą kūrybinę grupę. Kiekvieną kartą statydama spektaklį pristatai naujas pavardes, o tai visada intriguoja.
– Trys scenos vilkai, Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius, ir pianistas Paulius Matuzas, apgyvendinti lakioje scenovaizdžio dailininko Antano Dubros namų fantazijoje, aprengti kostiumų dailininkės Mortos Nakaitės prisiminimais.
Norėjosi, kad pjesės veikėjų tekstai atgimtų vyresnių aktorių lūpose, nes jie daug kalba apie nuovargį, apie cheminį elementą – laiką, kuris netikėtai išsprogdina taip ilgai konservuotą gyvenimą.
Gal vieną dieną imsiu mėgautis žaidimu su formomis, tačiau dabar įklimpau į dramaturgiją, veiksmo bei personažų vystymąsi.
Jaunam režisieriui tai didelis iššūkis, pamoka ir dovana dirbti su didelę patirtį sukaupusiais aktoriais, lengvai valdančiais situacijas ir kraipančiais personažus. Manau, kad vyresniems aktoriams reikalinga drąsa ir pasitikėjimas savimi, kad jie galėtų dirbti su jaunais režisieriais, o šie aktoriai tai turi.
– Kaip tu manai, kas šiandien labiausiai žmogų verčia nežmogumi?
– Pjesės personažai teigia, kad žmogus tampa nežmogumi atsisakydamas vartoti, nes nėra nieko esmingesnio nei vartojimas, kurį apima valgymas, gėrimas. Aš manau, kad labiausiai žmogų nuo prigimties tolina noras būti kažkuo kitu, žmogus tampa nežmogumi vaidindamas kažką, kuo iš tiesų nėra, arba svajodamas apie ateitį, kuri neegzistuoja.
– Kaip tu asmeniškai vartoji ir vertini pasiūlą, kuri ardo normalų žmogaus mąstymą? Kaip atsiriboji nuo robotizmo?
– Dirbu. Darbas mane geriausiai atitraukia nuo alkio vartoti, nes esu visiškai įprasta vartotoja, kenčianti nuolatinį alkį ir priimanti šį pojūtį kaip normą. Darbu aš kuriu, tad tuo metu nevartoju. O nuo robotizmo gali pabėgti tik sąmoningai save ribodamas, tam reikalingas didelis atidumas ir sąmoningumas. Pavadinkim tai ne tik disciplina, bet ir kasdiene higiena.
– Pažvelgus į tavo kūrybą, panašu, kad domiesi psichologija. Suprantama, be psichologijos teatras neegzistuoja, bet Tu netgi sąmoningai taikai psichologinių seansų metodus, kai žiūrovas dalyvauja spektaklio procese, nors ketvirta siena lieka akademiškai išsaugota. Kiek Tau svarbi psichologijos sritis?
– Man įdomu veiksmą dėlioti mąstant, ką galvoja žiūrovas. Nors suprantu, kad kiekvienas galvoja skirtingai, tačiau tikiu šiokiomis tokiomis prognozėmis. Man įdomu atspėti reakcijas. Lyg šachmatuose, varžovas gali pasirinkti keletą mąstymo krypčių, bet tu jas turi apskaičiuoti, įvertinti ir turėti atsaką kiekvienam iš jų.
O ketvirtajai sienai jaučiu pagarbą. Jei ją laužai, turi labai atsargiai vesti kiekvieną, pasiryžusį ateiti į spektaklį. Jei nelaužai, gali drąsiau kalbėtis. Gal vieną dieną imsiu mėgautis žaidimu su formomis, tačiau dabar įklimpau į dramaturgiją, veiksmo bei personažų vystymą.
– Koks teatras tau yra artimas?
– Man svarbu kalbėti man aktualiomis temomis. Tikiu, kad viskas sklando ore, tad mes dalinamės tomis pačiomis mintimis. Norisi tas mintis materializuoti, kad šios taptų labiau apčiuopiamais diskusijos objektais.
