– Vaidmenį kuriate jau antrame Antano Obcarsko spektaklyje. Kuo išsiskiria šio režisieriaus darbo principai?
– Patirtis – labai svarbus dalykas. „Kas nužudė mano tėvą“ – ketvirtas Antano Obcarsko režisūrinis darbas. Vaidinu ir jo pirmajame spektaklyje – „Voiceke“ (2018). Galima sakyti, kartu augome, kurdami šiuos spektaklius, tad stebiu, kaip jis keičiasi, įgydamas vis naujų įgūdžių.
Kiekvienas režisierius turi individualų pasaulio matymą, jo suvokimą. Obcarskas išsiskiria savo filosofine patirtimi. Tuo labiau, kad jis baigęs filosofijos studijas. Dirbant kartu, tai labai jaučiasi. Aš taip pat mėgstu skaityti filosofines knygas, domėtis ir senaisiais, ir jaunaisiais filosofais. Todėl labai įdomu su juo padiskutuoti ne vien apie profesinius, bet ir apie kitus dalykus.
– Monospektaklis – koks tai reiškinys?
– Iki šiol bijojau šio žanro. Nors praktinės monospektaklio patirties neturėjau, bet nuo pat savo studijų pradžios buvau susidaręs tokį įspūdį, kad scenoje vieni gali vaidinti tik vyresnės kartos aktoriai, turintys didelę gyvenimo patirtį. Dažniausiai monospektaklius kuria aktoriai patys sau. Vienas žmogus – orkestras! Tokiam spektakliui reikalinga didelė aktoriaus patirtis. Ir vis atrodė, kad jaunas žmogus negalėtų prie to prisiliesti. Bet pasirodo, toks įsivaizdavimas – neteisingas. Dabar labai džiaugiuosi, nes supratau, kad nereikia nieko bijoti ir vengti, reikia tiesiog nerti į šį žanrą, ir tai – labai įdomu.
Šiuo metu monospektakliai truputį primiršti, o medžiaga, kurią statome – „Kas nužudė mano tėvą“ – labai dėkinga šiam žanrui. Ir aš net neįsivaizduočiau, kaip ją kitaip perteikti, je ne monospektakliu.
– Su kokiais sunkumais ir malonumais susidūrėte repetuodamas šį spektaklį?
– Sudėtingiausia buvo atsisakyti tam tikro deklaratyvumo. Statant šią medžiagą tapo labai svarbus pats teksto perteikimas. Su režisieriumi kartu nusprendėme, kad čia negali būti jokių išgalvotų dalykų. Šiam tekstui būtinas paprastumas, net ir scenografinis. Aišku, paprastumas tampa labai nepaprastu, nes nėra už ko „slėptis“. Buvo atsiradusi baimė, kada tekstas tarsi sakomas neturint jokio pagrindo, neturint istorijos lūžio. Bet netrukus šis sunkumas tapo ir malonumu, nes scenoje supratau, kad būtent čia daug kas sukrenta į savo vietas. Atsirado labai glaudus ryšys su tekstu.
É.Louis tik metais vyresnis už mane. Tad aš gerai jaučiu jo žodžius, tam tikrą jų pulsavimą. Tarsi visi išgyvenimai labai artimi. Tai – nelabai tolima nuo to, kas mano gyvenime vyko ir vyksta. Todėl man nesunku apie tai kalbėti.
– Kuo ypatinga ši medžiaga?
– Ji man artima, nes nejaučiu jokios amžiaus distancijos. Ir šito neketinu slėpti, bijoti. Kūrinys ypatingas, turtingas dar ir tuo, kad jame nėra teisiamas nei tėvas, nei mama, nei pats mano veikėjas. É.Louis nekaltina ir gyvenimo, kurį jam teko gyventi. „Kas nužudė mano tėvą“ – tai kūrinys, kuriame jis pasidalina jausmais, kuriuos kažkada išgyveno ar dabar jaučia. Medžiagos nepaprastumas yra jos paprastume. Kitose pjesėse dažnai jauti ypatingą „simbolinį paskendimą“, tam tikrų žodžių „svarbą“, kurie kartais viską sukomplikuoja. O čia – paprastumas, kuris mane džiugina. Man patinka kalbėti apie paprastus dalykus taip nepaprastai.
– Gal galėtumėte plačiau apibūdinti savo personažą?
– Mano personažas – kosmopolitiškas žmogus. Tai tarsi lietuvis, gyvenęs tam tikroje pilnatvėje. Tai žmogus, kuriam nereikėjo gyventi politinėje priespaudoje. Tai žmogus, kuris natūraliu keliu yra sukaupęs turto, žino, kaip su juo elgtis. Tai ne tas žmogus, kuris pralobo 1990-aisiais, kai Lietuva labiausiai ir buvo apvogta. Būtent tie žmonės tapo turtingiausiais, dabar jie vadinami „aukštesniąja klase“. Turiu nuojautą, kad Lietuva neturi tokių žmonių, kurie kitu keliu būtų tapę turtingais. Ir tai liūdina. Mes nusprendėme, kad mano personažas tarsi yra iš kito pasaulio, nors tuo pačiu jis yra lietuvis. Jis puikiai jaučia ne tik savo, bet ir aplink esančių vertę. Nuosavybės turėjimo jausmas – natūrali jo būsena. Tai jausmas, kurio negali nusipirkti, pavogti...
– Kiek Jums svarbus scenovaizdis?
– Scenovaizdis – labai svarbi šio spektaklio dalis. Lauryna Liepaitė sukūrė veidrodžių pasaulį. Kažkada, repeticijų pradžioje, prasitariau, kad ketinu važiuoti pas savo tėvus, kad nuvažiavęs vis pasijaučiu tam tikroje veidrodžių karalystėje. Kai bendrauju su tėvais, kiekviename iš jų atpažįstu save: koks esu dabar, dėl ko aš toks esu... Lauryna labai tiksliai į sceną perkėlė šią veidrodžių karalystę. Dėl to aš jaučiuosi puikiai, nes atpažįstu save, ir mane tai gerai veikia. Scenoje savęs matau tiek daug... Kai pradedu kalbėti Édouardo Louis tėčio, mamos ar savo balsu, aš tarsi galiu tuos žmones priartinti, atkurti, lyg jie būtų šalia manęs. Ir tai labai įdomu. Nesu vienas: ir manęs, ir mano personažo yra labai daug, nors scenoje – tik veidrodžiai ir viena sofa.
– Pastebėjau, kad ne tik paprasti žiūrovai, bet ir teatro žmonės dažnai stebisi, klausia, kaip išmokstami tokie ilgi tekstai? Kaip Jūs ruošėtės šiam vaidmeniui?
– Tik besimokant įmanoma išmokti. Nėra kažkokios paslapties. Žinoma, yra ir kitokių būdų: kai kurie aktoriai mokosi tik repetuodami scenoje, kai kurie tekstus geriau įsimena vaizdų dėka, kai, tarkim, judant – atliekant vieną ar kitą veiksmą tas tekstas užsifiksuoja atminty. Kai kada tekstas geriau įsimena kartu su režisieriumi kuriant vieną ar kitą mizansceną. Šiuo atveju, tekstą mokiausi iki realių repeticijų pradžios. Mokiausi jį be jokių intonacijų, tyliai, savo galvoje. Tik įžengęs į sceną pradėjau kalbėti balsu, tam, kad pamažu atsirastų intonacijos. Šis procesas vyko jau dirbant kartu su režisieriumi. Taip pamažu atsirado skirtingi, įvairūs balsai istorijose, kurias aš pasakoju. Aišku, kai mokiausi vienas, buvo sunkiausia.
– Prieš savaitę grįžote iš Čekijos, kur viešėjote su spektakliu „Voicekas“. Kaip sekėsi? Kokia auditorija stebėjo spektaklį? Kaip priėmė?
– Viešėjome miestelyje Kralovice, kuriame vyko regioninis festivalis. Didžiausią įspūdį paliko viso miestelio prisijungimas prie šio festivalio. Senamiestyje esančio teatro kiemas – pilnas „stotelių“, prekybviečių, kuriose žmonės galėjo įsigyti įvairiausio maisto, gėrimų. Viso festivalio metu miestelio žmonės būtent šiame kieme leido laiką. Buvo labai smagu, nes vyko ir dieniniai spektakliai vaikams, ir vakariniai suaugusiems, o per pertraukas – veiksmas tame kieme. Nors mes repetavome, negalėjome daug pamatyti, bet būtent čia pamačiau kelis spektaklius vaikams. Tai buvo čekų lėlių spektakliai, dramaturgija – pačių kurta. Man paliko didelį įspūdį.
Bet maloniausiai nustebino, kaip ir minėjau, visų miestelio gyventojų įsitraukimas į vyksmą, jų bendruomeniškumas. Mes matėme žmones, kurie būna teatre, kurie myli ji. Tai tikras širdies džiaugsmas. Visi aktoriai, režisieriai, žiūrovai, visi tarpusavyje susimaišę... Džiugu matant, kad karantinas nesugadino, nesugriovė, nesunaikino meilės teatrui.
Pats Kralovice teatro pastatas, nors iš pažiūros gana paprastas, bet labai įdomus. „Voiceką“ labai gerai priėmė ir teatro žmonės, ir žiūrovai. Į mūsų spektaklį atvyko net keli lietuviai iš Prahos. Nors kelias – apie aštuoniasdešimt kilometrų, bet visa tai įveikiama, jeigu įdomu, rūpi. Ir tai ne vien jaunimas, tai – vyresnio amžiaus žiūrovai. Tokie dalykai labai įkvepia.
