Neringa Bulotaitė – apie kūrybą ir spektaklį „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“

– Kaip Tu atradai šitą medžiagą? Kuo Tau ji svarbi?

– Virginios Woolf romaną „Ponia Delovėj“ suradau vedama kūrybos alkio. Tai nutiko beveik prieš dešimtmetį, ir nuo tada mintis sukurti spektaklį Virginios Woolf tema manęs nepaliko. Tokia keista mano lemtis Teatre – kad išgyvenčiau, turėjau parūpinti darbo sau pačiai. Teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to „kažko“, išsvajoto. Apsidairau ir matau minias į mane panašių kolegų, kurie per savo karjerą sulaukia vos kelių rimtesnių vaidmenų.

Tačiau mūsų romanas su Virginia Woolf užtruko. Tiek kartų mėginta įveikti šią medžiagą, tiek žmonių bandyta užkrėsti šia idėja... Belieka stebėtis savo pačios ryžtu – nejau mintys materializuojasi?..

Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.

Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti.

– Kokios naujos patirtys susitikus su Virginia Woolf? Ar įvyko naujų atradimų susitinkant su žiūrovais sunkiame teatro žanre – monospektaklyje?

– Džiaugiuosi, kad šis susitikimas su žiūrovais įvyks būtent Nacionaliniame dramos teatre, nes ilgą laiką po grūdelį rinkau informaciją, pojūčius, išraiškos galimybes... Kol vyko teatro rekonstrukcija, nebuvo galimybės čia pasireikšti, o tą įdirbį, apmąstymus tik šiandien, kaip ta sraigė, parsinešu namo. Šis spektaklis apie Virginią Woolf: vieni ją žino, kiti – visiškai nežino, vieni daugiau, kiti – mažiau... Tad dar kartą priminti jos asmenybę labai svarbu, nors tai įmanoma tiktai fragmentiškai. Kokia ji buvo, ką parašė, ką iškentėjo...

Besigilinant į šią asmenybę labiausiai jaudino tai, kad ji savo sveikatos sąskaita, priepuolių kaina sugebėjo sukurti didžiulius kūrinius. Įdomu buvo net galvoti apie aktorių įdirbį kuriant vaidmenį ir apie pačios rašytojos darbo koncentratą. Nesinori Virginios daryti šventąja, bet įsigilinęs į jos gyvenimą matai, kad žmogaus galimybės yra beribės. Viskas priklauso tik nuo to, kiek tu gali padaryti ir kaip tu gali padaryti. Visa galva pasinėrus, o ne kojų pirščiukais įbridus į kūrybą, tu gali sulaukti stebuklo.

Kuriant šį spektaklį aš galėjau ne tik priartėti prie Woolf asmenybės, bet iš tikrųjų profesinėmis priemonėmis patekti į jos vidų.

Kuriant šį spektaklį aš galėjau ne tik priartėti prie Woolf asmenybės, bet iš tikrųjų profesinėmis priemonėmis patekti į jos vidų. Šis spektaklis suteikia galimybę ne tik sukurti personažą, bet ir įsigilinti į jo pasaulį.

Monospektaklis yra pokalbis su žiūrovu. Tai reiškia, kad aktoriaus partneris yra žiūrovas.

– Šiandien monožanras – ne naujiena. Bet kai Tu 1991 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre kūrei Jeano Cocteau „Žmogaus balsą“, į pagalbą pasikvietusi režisierę Ramunę Kudzmanaitę, buvo sensacingas atvejis. Neabejoju, kad ir šiandien šis kūrinys gerai nuskambėtų. „Žmogaus balsas“ buvo graži pradžia Tavo tolimesniame individualiame kūrybiniame gyvenime. Ką apskritai galvoji apie šį žanrą? Tu visada pasirenki labai sudėtingas temas, niekada nesivaikai populistinių temų.

– Kiekvienas monospektaklis – priartėjimas prie aktoriaus psichofizinių galimybių ribos, absoliutus savęs išsibandymas, susitikimas su pačiu savimi, priartėjimas prie tam tikros psichinės būsenos, kurios suvaidinti ar suimituoti negali. Tai turi įvykti iš tikrųjų. Manau, daugumai aktorių tai svarbu. Tai – ne transas, bet jau kažkas, dėl ko verta rinktis šią profesiją. Gal antgamtiško, ko nedažnai patirsi realiame gyvenime. Mano pasirenkamą medžiagą gal ir nulemdavo šitie dalykai, o gal tiesiog ieškodavau sau artimų temų. Sau, bet ne visada kitiems. Nekrošius, pažiūrėjęs „Jaseką“ apie aktorės profesijos dramą, pasakė: „Tema per siaura, kad būtų įdomi daugumai“. Kaip ir „Žmogaus balsas“, „Šaukštaveidė“ (spektaklis apie mirtį). Dabar – spektaklis apie Virginią Woolf taip pat adresuotas tiems, kurie girdėjo šį vardą.

– Kai dirbai Kaune, tuometinis dramos teatras garsėjo ypatingai stipriais aktoriais. Kokias asmenybes atsimeni iš savo jaunystės laikų? Su kuo teko artimiau bičiuliautis? Kas ir kodėl Tau imponavo?

– Teko laimė net tris sezonus priklausyti Kauno dramos teatro trupei. Tie ryšiai išliks, kol bus gyvas bent vienas kartu dirbęs kolega ar tiesiog to teatro darbuotojas. Visada su dideliu džiaugsmu peržengiu šio teatro slenkstį – juk grįžtu namo, į gimtuosius teatrinius namus. Aktoriai, su kuriais dirbta anuo metu – labai plati tema. Teatras tuo metu gyveno kaip vieninga gausi šeima. Pažinau daugybę dabar jau legendų, kurie tada tiesiog buvo mano kolegos. Rūta Staliliūnaitė, – su ja jau pirmaisiais po Konservatorijos metais tapome vieno vaidmens dublerės Shakespeare’o „Ričarde II“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Žinoma, dabar tai skamba šiek tiek anekdotiškai. Mums, jauniems, tai buvo didžiulis išbandymas, o žiūrovams?.. Staliliūnaitė – nepaprastos vidinės kultūros, etikos nešėja. Įsiminė jos poelgis po „Žmogaus balso“ gastrolių Kaune. Ji atėjo į mano spektaklį, kuriame kažkokiu būdu atsidūrė neblaivus žiūrovas, kuris spektakliui baigiantis jau pradėjo garsiai reikštis. Iškart po spektaklio ji užlipo į sceną prie manęs ir labai susijaudinusi visų žiūrovų vardu atsiprašė manęs. Buvau ne tiek to girtuoklėlio, kiek Rūtos kalbos paveikta, nes tai virto vos ne manifestu apie aktoriaus darbą, pagarbą jam ir kaltę, kurią ji pajuto.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Kadras iš spektaklio „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“

Nemažai partneriavome su Algimantu Masiuliu. Esu gavusi iš jo tiek nuostabių palinkėjimų, surašytų dar nuostabesnėse dailės knygose. Buvo be galo apsiskaitęs, smalsus, vaikščiojo šiek tiek pakilęs nuo žemės. Idealistas, bet ne optimistas.

Buvau pavergta Doloresos Kazragytės aktorystės. Visa, ką ji vaidino, man buvo tobula. Gal todėl taip norėjosi ją atkartoti. Tai nutiko dar būnant Studijoje, nes mes pamažu pradėjome įsilieti į spektaklius. Štai tada aš ir sugalvojau tapti Doloresos dublere Gorkio „Paskutiniuosiuose“. Kadangi Vaikus palaimino šitą idėją, pradėjau repetuoti. Nors taip ir nedebiutavau, bet repetavau su legendiniu Antanu Barču – nepaprastai nuoširdžiu, pagarbiu partneriui aktoriumi. Tokios šilumos artimam teatre tikriausiai nebuvau sutikusi.

Dar viena istorija, nors jų – daugybė. Jau dirbau Vilniuje. Vaikščiojau su savo vaiku po Kauno Karo muziejaus sodelį. Kitas vaikutis neužilgo turėjo gimti. Galvoje jau sukosi mintys apie naują pjesę, kurią buvau suradusi. Pro šalį ėjo Danutė Juronytė. Pasisveikinome, įsikalbėjome, pasidalinau savo darbo planais. Ji nuoširdžiai nustebo: „O galima ir taip? Pačiai siūlyti?“ Patvirtinau, gal net paskatinau, ir neužilgo Danutė pradėjo kurti spektaklius Kauno dramos teatro scenoje. Štai toks sutapimas.

– Kokie Tau vaidmenys išlieka kertiniais ir kodėl?

– Iki dabar branginu visus potyrius, susijusius su dramos opera „Strazdas – žalias paukštis“. Daug atidaviau, bet ir labai daug gavau iš šio spektaklio. Pirmą kartą bendravau su žiūrovais per vokalą labai sakralia panteistine tema. Labai svarbus momentas – drąsa, nes pati pasisiūliau į tą vaidmenį. Svarbių vaidmenų nebūta daug, didžioji dalis – mano inicijuotų. Labai vertinu tuos vaidmenis, kuriuos tobulinant su manimi kas nors dirbo. Žinoma, gali pati kurti, bet visai kitas dalykas, kai kas nors ateina ir lipdo iš tavęs, kreipia, kai turi įgyvendinti kito žmogaus užduotis. Tada ir įvyksta, matyt, tie svarbieji poslinkiai aktoriuje. Tokių susitikimų buvo nedaug, bet jie buvo. Jeano Anouilh’o „Antigonė“ (Antigonė, Ismenė, Auklė – Jono Vaitkaus 1986 pastatyme), „Pati pradžios pradžia“ (abiejų režisierius – Jonas Vaitkus), monospektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ (režisierė – Marija Misiūnaitė, kurią pakviečiau ir kuri taip profesionaliai prisidėjo prie mano vaidmens sukūrimo). Susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi – tai visai kitoks teatras, kurį reikėjo perprasti ir veikti jame pagal jo taisykles („Idiotas“, „Borisas Godunovas“). Režisierius Krystianas Lupa – lyg pasąmoniniais keliais atveriantis tavo vidų ir suteikiantis naujas egzistavimo scenoje galimybes („Didvyrių aikštė“).

– Esi drąsi, atvira, teatru gyvenanti aktorė ir tuo ypatingai išsiskiri iš kitų kolegų. Tai – gal net ne drąsa, o atviras kūrybinių idėjų, sąžiningų teatrinių sprendimų alkis. Tu visą laiką kovoji prieš rutininį, biurokratinį teatrą. Aktoriai Tavimi didžiuojasi, nes visa tai darai kūrybinių idėjų vedama, o ne tiesiog kam nors nepagrįstai priešiniesi.

– Mano tikslai, norai išlieka stabilūs – kurti. Kaip ir daugumos kolegų – tikiu. Nesu kovotoja, bet stengiuosi šią žinutę perduoti tiems, kurie „vairuoja“ mūsų teatrą. Kad visi, net ir tie, kurie neišdrįsta to pasakyti, turėtų tokią galimybę. Arba bent padrąsinti, nes teisę kurti turime visi.

– Kodėl aktoriaus profesija – ypatinga?

– Gal todėl, kad vaizduotė – viena pagrindinių jos sudedamųjų dalių. O vaizduotės galia – neišmatuojama. Kartą žiūrėjau pro langą į debesis ir mąsčiau šia tema. Supratau, kad šios profesijos dėka tu ne tik gali persikelti ten, kur nori, pavyzdžiui, ant debesų, bet visa tai perteikti ir žiūrovui. Nekalbu apie galimybę pabūti kito žmogaus kailyje. Sugebame taip „išlankstyti“ savo vidų, jog dažnam aktoriui net nepavyksta pasenti.

– Kada įvyksta sakraliausios šios profesijos akimirkos?

– Manau, akimirka, kai keli šimtai ar kelios dešimtys žiūrovų žiūri į tave, ir jų dėmesys – intensyvus, nes jiems tu esi svarbus. Tai – jau sakralu. Tų akimirkų mūsų darbe galima pririnkti ir daugiau – tai net ir teksto analizė, kai staiga nušvinta kas nors svarbaus, kai eini namo po spektaklio ir staiga stabteli prie tuščios scenos, kurioje ką tik įvyko labai svarbūs tavo paties ar kolegų atsivėrimai. Juk sakralumas slypi mumyse – kiek jo turi, tiek ir jauti.