Mirties agonija ant gitarų stygų
Šiuolaikiniu Europos teatro vizionieriumi „Sirenų“ vadinamas R.Garcia du kaubojus supriešina šiuolaikinei Vakarų visuomenei: jos mąstymui, elgsenai, pasirinkimams. Spektaklis gana tamsus, todėl išryškėja detalės, kurias norėta pabrėžti. Iš esmės, nelabai į akis krenta ir apsinuoginusių vyriškių intymiausios kūno vietos. Tik tai viename, tai kitame salės krašte buvo galima girdėti nejaukius krizenimus kaubojams praėjus itin arti kamerų.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rodrigas Garcia |
Sunku suprasti, ar scenoje vyksta mirties agonija, ar išgyvenamas baisus košmaras po kaubojiškų linksmybių – ant gitarų besiraitantys vyriškiai vis persipina vienas su kitu, atiduoda duoklę skausmui, kol galiausiai vienas jų perlindo per kito drabužius. Tarsi gyvatė išsinerdama iš savo odos, tarsi siela, paliekanti kūną, tarsi bandymas išsilaisvinti iš dogmų ir taisyklių. Paliekama vietos žiūrovo vaizduotei − rišlus ir aiškus tekstas prasideda tik spektaklio pabaigoje.
Scenoje pastatytas tarsi koridorius ir atskiras kambarys, kuriame kelios kameros sukuria kitą būseną. Kartais pasijauti stebėdamas filmą, nes vaizdą matai ant baltos drobės scenos gale, o aktorių jau nebesimato scenoje, tada prisimeni, kad iš tikrųjų esi teatre ir stebi spektaklį, o mediniame koridoriuje su dėže viščiukų besivartantys kaubojai visai nesikuklina iš apatinių krentančių sėklidžių.
Kaubojų kola pasaldinta gyvenimo tiesa nuo baltų šezlongų
Supančiotas liežuvis − kitokia „žmogus negali kalbėti“ forma. Užklijavus žmogui burną jis nebegali kalbėti, o supančiojus jam liežuvį jis kalbėti teorinę galimybę turi, tik aplinkiniai nieko nesupras. Režisierius tarsi užduoda klausimą pasąmonei: ar šiuolaikinis žmogus išdrįs pasakyti viską, ką galvoja tik tada, kai iš tikrųjų jo žodžių niekas nesupras, nes jis bus supančiotas? Kai visi, kas į jį žiūri vienu ar kitu momentu sukrizens, o supančiojęs jį žmogus leis sau trankyti jam per veidą?
Viso spektaklio metu buvę nuogi arba tik su apatiniais bei skrybėlėmis aktoriai kaubojiškus drabužius pradėjo rengtis tik vienam iš jų veblenant nesuprantamus priekaištus pasauliui. Scenoje atsiranda šezlongai, kola, marškiniai, kostiumai, odiniai diržai, savimi pasitikinčių žmonių pozos, nuimamos virvės nuo liežuvio. Kola − amerikietiško gyvenimo, vakarietiškų tradicijų, blogų įpročių simbolis. Demonstratyviai atsidarę buteliukus kaubojai vyriškai sėdasi į šezlongus ir prabyla R.Garcios žodžiais. Režisieriaus tekstai anksčiau pagarsėję kaip provokuojantys, Lietuvos publikos buvo priimti palankiai.
Ar keistum ką nors savo gyvenime, jei galėtum gyventi iš naujo?. Kaubojai atsakytų: „Keisčiau. Viską. Vien iš smalsumo.“
Kaubojai kalbėjo apie netikras šypsenas, porų santykių trukmę atvirkščiai proporcingą seksui susitikus po ilgos kelionės atskirai, apie žmones, kurie išduoda, kurie pasiima tai, kas tau svarbiausia, o tada apsimeta, kad tavęs net nepažinojo. Netikėtai pasiėmę katiną kaubojai įdėjo jį į terariumą su viščiukais ir taip didžiąją moteriškos auditorijos dalį privertė išplėsti iš baimės akis. Tolesnis tekstų sekimas buvo padrikas ir išsiblaškęs − sudraskys ar ne. Ramiai atsisėdę ant šezlongų kaubojai tęsė mintis apie savo pasirinkimus gyvenime, apie bandymą eiti prieš sistemą ir nenuėjimą niekur, apie išdidžių žmonių tradicinį atsakymą į klausimą „Ar keistum ką nors savo gyvenime jei galėtum gyventi iš naujo?“. O kaubojai atsakytų: „Keisčiau. Viską. Vien iš smalsumo.“
Žmonių pasirinkimai lemia tolesnę įvykių eigą, o kiekvienas veikas turi atoveiksmį. Katinas nesudraskė viščiukų, tad moterys teatre laimingos, o prancūziškas ragelis spektaklio pabaigoje iškvėpė savo paskutinį atodūsį ir buvo uždengtas balta skepetaite. Žaisdamas garsais režisierius iš galimos kakofonijos sukūrė dėmesį prikaustantį, tačiau retkarčiais labai žaismingą vaidinimą, kai, atrodo, visai nereikšmingas rankos smūgis į rodeo bulių nutraukia pagrindinį muzikinį foną.
