– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl? Galbūt žavėjotės kita profesija?
– Kadangi nuo mokyklos pradžios visos mintys ir svajonės sukosi apie aktorystę ir teatrą, apie kitas profesijas ir negalvojau. Jau pradinėse klasėse jutau didžiulį norą dalyvauti įvairiuose klasės ir mokyklos renginiuose, vaidinimuose, skaitymuose. Man tai gerai sekėsi ir norėjosi būti pastebėtam tarp mokinių. Kuo toliau, tuo labiau didėjo noras skaityti eilėraščius, vaidinti. Būdamas dešimtoje klasėje pats pradėjau vadovauti mokyklos dramos rateliui, o viename mano statytame spektaklyje vaidino net keli mokytojai. Baigdamas mokyklą jau žinojau, kur stosiu – į konservatorijos aktorinį kursą.
– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?
– Patinka užsiimti ūkiškais darbeliais sodyboje. Mėgstu grybauti, žvejoti, vaikščioti po mišką.
– Kokia yra didžiausia silpnybė ir stiprybė?
– Stiprybė man – tai tvirtos savo nuomonės turėjimas, užsispyrimas, siekiant užsibrėžto tikslo, darbštumas, savigarbos jausmas, nepakantumas padlaižiams ir menkystoms. Silpniems šios savybės yra svetimos.
– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?
– Tai pasakų knygos, kurios dar vaikystėje suformavo gėrio ir blogio supratimą. Leonardo da Vinci paveikslas „Mona Liza“ – jos paslaptingame žvilgsnyje, povyzoje telpa visas jos gyvenimas. Visi filmai su Louis de Funès – tai nuostabus aktorius!
– Su kokia Lietuvos arba užsienio asmenybe norėtumėte susitikti pokalbiui ir išgerti kavos ar arbatos?
– Prie kavos puodelio mielai susitikčiau su aktore Julia Roberts. Ji ne tik puiki aktorė, bet ir savito grožio bei moteriškumo etalonas!
– Kodėl dangus aukštai?
– Jei dangus būtų žemai, tai kiekvienas galėtų jį pasiekti. Ir dangus jau būtų nebe dangus. Todėl jis ir aukštai!
– Koks geriausias būdas pradėti dieną?
– Fizinė mankšta, po kurios niekada netenka sakyti, kad iš lovos išlipau ne ta koja!
– Apie ką šiuo metu daugiausiai galvojate?
– Apie kūrybinį projektą, kurį svajoju įgyvendinti.
– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?
– „Ką darai – daryk gerai! Gyvenimas bus tavo rankose, tik mokėk jį valdyti!“
– Ar tai, kad jūs aktorius, kasdieniame gyvenime jums padeda ar trukdo?
– Kadangi aktoriaus darbas yra mano mylimas darbas, todėl ir kasdieniame gyvenime jis man visame kame tik padeda.
– Ar jums patinka, kad atpažįsta gatvėje?
– Taip, patinka. Tai reiškia, kad savo darbais, vaidmenimis esu to nusipelnęs. Tie aktoriai, kurių gatvėje niekas neatpažįsta, sėdi ne savo rogėse.
– Kuo labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi savo darbu, savo sukurtais vaidmenimis, kurių jau yra gerokai daugiau nei šimtas, ir, žinoma, puikiais žiūrovų atsiliepimais. Taip pat didžiuojuosi savo dukromis Gryte ir Gabriele, kurios irgi pasirinko kelią mene ir joms puikiai sekasi.
– Kaunas kaip miestas. Apibūdinkite, kas jums jame patinka, o kas nelabai.
– Kaunas yra Kaunas. Šį posakį reikėtų vertinti dviem aspektais: pirmuoju – Kaunas, iš tikrųjų, puikus, kasmet vis gražėjantis miestas, nuostabūs, šilti žmonės, ir antruoju – kartais per didelis kauniečių susireikšminimas kitų miestų atžvilgiu.
– Jeigu būtų galima sugrįžti į praeitį ir dar kartą nugyventi vieną savo gyvenimo dieną, kurią dieną pasirinktumėte?
– Pasirinkčiau laimingiausią dieną, kuri nulėmė tai, kuo šiandien esu ir ką darau. Tai diena, kai buvo paskelbta, kad esu priimtas į Valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) teatrinį fakultetą.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
