VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
Pasirinkimai
Mes visi vaikystėje prasirgę įvairiomis ligomis – kuo norėtume būti. Taip ir aš. Nuo ledų pardavėjos, mamos, mokytojos. Labai norėjau būti miškininke. Maniau, kad kas rytą sėsiu ant balto žirgo ir josiu apžiūrėti miško.
Kadangi esu sovietmečio vaikas, o tuo metu labai trūko įvairių prekių, tad norėjau būti ir prekių žinove, ekonomiste. Viskas apsivertė dešimtoje klasėje. Esu kilusi iš Panevėžio, teatras mano gyvenime buvo nuo vaikystės. Jis buvo stebuklų šalis, o aktoriai – stebukladariai, jie atrodė nemirtingi, jų gyvenimas – paslaptingas. Tačiau kai atėjo laikas studijoms, ketinau rinktis psichologiją, tik išsigandau egzamino, kuriam nebuvau pasiruošusi. Tada įstojau į aktorinį. Patekau į Dalios Tamulevičiūtės kursą.
Nuo 7 iki šiol
Tik dabar baigiau mokytis. Juokauju, kad mokytis pradėjau būdama septynerių, o baigiau tik dabar. Po aktorystės studijų, kiek vėliau, studijavau psichologiją, psichodramą.
Esu sistemos auka. Kai 2002 metais įstojau studijuoti psichologijos Vytauto Didžiojo universitete, netikėtai atradau, kad Vilniuje renkamas psichodramos mokymo kursas.
Tarptautinėje mokykloje (Vokietija, Berlynas) jos mokiausi septynerius metus ir studijas baigiau. Greta teatro ėmiau dirbti ir pagal šią specialybę. Bet neturėjau psichologijos magistro, tuo metu jis tiesiog nebuvo privalomas nei Lietuvoje nei Europoje. Tačiau keičiantis sistemai sužinojau, kad be magistro Lietuvoje aš esu niekas. Sistema žiūri paraidžiui.
Nors jau dėsčiau psichodramą studentams universitetuose, ruošiau specialistus, turėjau perlipti per save ir studijuoti su 23 metų magistrantais Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Baigiau šį pavasarį, ir dabar šalia savo psichoterapijų esu ir sveikatos psichologė. Beje, mano dukra studijavo kūrybines industrijas, ir pavasarį studijas baigėm abi kartu. Taip ir gyvenu – praktikuodama abi savo specialybes. Antrąją – kai nevaidinu.
Motociklas
Pusė mano magistro diplomo priklauso vyrui. Myliu ir gerbiu savo vyrą, kuris mane visur ir visada palaiko. Magistro studijos buvo dieninės. Studijavau, vakarais vaidinau, važinėdavau filmuotis. Jis visus keturis namų kampus buvo perėmęs ant savo pečių.
Vyro hobis – motociklas. Jis mėgsta važiuoti ilgus atstumus, o su juo – ir aš. Pasileidžiam kaip nutrūkę jaunuoliai ir lekiam. Aplankome anūkus. Tokie ir turi būti seneliai. Matau, kaip mano vyras pasikrauna adrenalino. O aš sėdžiu už nugaros. Man patinka ir man tai nėra svetima. Aš užaugau ant motociklo, kurį – su vadinamuoju lopšiu – turėjo tėtis. Gerai prisimenu vaikystę. Kai važiuodavom su palapinėm , puodais. Besikeičiantį gamtos kvapą, lietų, kai sustodavome, kad galėtume toliau tęsti kelionę.
Bitės
Aš – bitininko anūkė. Bičiulystė eina iš kartos į kartą. Bičių turėjo ir tėtis, o vėliau ir mes. Pernai vasarą tėtis iškeliavo Anapilin ir mūsų bitynas pasipildė dar keletu šeimų. Bitės yra bičiuliai. Negali tik grožėtis jomis ir skanauti medų. Tai – atsakomybė, darbas, priežiūra.
Turiu ir savų pomėgių. Visų pirma – grybavimas. Vienareikšmiškai ir iki negalėjimo. Jei kas nors nori mane suerzint – tegul parodo, kad turguje pilna grybų, o aš – ne miške. Valgyti jų nelabai mėgstu, bet rinkti ir dalinti – labai. Dar turiu kitą pomėgį – sodą. Mėgstu pasėdėti prie tvenkinio. Man patinka gamta ir vienatvė, vaikščiojimas laukiniu pajūriu.
Pirmoji meilė
Matau nuotrauką iš darželio. Man gali būti kokie 4-5 metai. Ir matau tą berniuką. Mes kartu valgome prie vieno stalo. Toks šviesiaplaukis. Mus gražia forma piršo auklėtojos. Ir mudu vis sėdėdavome prie vieno stalo. Aš jį prisimenu.
Laisvė
Kas man yra laisvė? Sąlyginis dalykas. Kai laisvės turi daug – tokio klausimo nekeli. Gal tada tau reikia ribų? Jei jau kyla klausimas, kas ji, tai ieškok priežasties, kas tave riboja, kas trukdo būti laisvam? Pats sau? Aplinka? Kas?
Kiek pinigų užtenka?
Tiek, kiek tų jų turi.
Šuo ar katė?
Katė. Guli šalia manęs. Man patinka nenuspėjami gyvūnai. Kaip ir žmonės. Nepatiktų žmogus, kuris labai prielankus ir man atsidavęs. Aš nuo tokio pabėgčiau. Pavyzdžiui, juk ant šuns gali rėkti – jis vis tiek bus tau ištikimas. Katė yra kitokia. Ji parodo charakterį. Ji pati pasirenka, kada ateiti.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
