O koks tu, kai nevaidini? Henrikas Savickis

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Henrikai, jei ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas?

– Kai buvau mažas, norėjau būti miškininku.

– Kaip ir jūsų kolegė Daiva Rudokaitė, kuri norėjo būti ne tik miškininke, bet ir balto žirgo.

– Ne, balto žirgo aš nenorėjau.

– Kodėl miškininkas?

– Vaikystėje mane mama tempdavo į mišką grybauti, uogauti. Maždaug nuo šešerių metų. Ir man tai patiko, pripratau prie miško.

R.Ščerbauskio nuotr./Henrikas Savickis

– Keista, nes tikėjausi, jog pasakysite norėjęs būti kariu. Juk esate ne tik aktorius, tačiau ir Šaulių sąjungos narys.

– Jau porą metų.

– Kodėl apskritai susidomėjote karyba? Kartais atrodo, kad dalis žmonių į karybą pasuka vedini mados.

– Turbūt todėl, kad tokia yra politinė situacija. Vienaip ar kitaip tenka daryti sprendimus. Kasmet į Šaulių sąjungą įstoja nemažai žmonių, bet didysis skaičius iš jų nelabai dalyvauja veikloje, tad jie, manyčiau, ir yra mados paveikti.

– O jūs?

– Aš aktyviai dalyvauju. Pratybos, budėjimai, yra ir šviečiamoji veikla, kai šauliai eina į mokyklas ir pasakoja apie kolektyvinės gynybos principus. Yra žmonės, kurie aktyviai stengiasi mokytis paramedikų veiklos. Jei kažkam pasidarė bloga, tarkim, gatvėje ar renginyje, šalia esantys šaulys galės suteikti beveik profesionalią pagalbą.

– Atgaivintumėt salėje žiūrovą?

– Žiūrint, kas jam būtų.

– Paklausiu kaip galimo miškininko: kokią eglutę puošite? Tikrą ar dirbtinę?

– Tikrą. Plastikinei pagaminti sunaudojama daugiau energetinių resursų. Žinoma, ją galima naudoti ne vienerius metus. Tačiau vis tiek manau, kad pigiau užauginti miške eglę, nei pagaminti ją iš plastiko. Antra vertus, juk tai nėra joks vandalizmas – eglutės specialiai sodinamos medelynuose.

D.Stankevičiaus nuotr./Henrikas Savickis

– Kiek metų jau esate aktorius?

– Scenoje labai seniai, nes mano tėvai irgi aktoriai, režisieriai ir pedagogai. Neseniai radau seno spektaklio „Frank Kruk“ įrašą, 1972 metų. Žiūriu, aktorė Aldona Kudlaitė laiko ant rankų pyplį. Taigi ten aš! Muzikos ir teatro akademiją baigiau 1996 metais.

– Kokie jūsų pomėgiai? Ką veikiate, kai nevaidinate?

– Mėgstu daug ką. Vienas iš pomėgių – šaudymas. Groju gitara, fortepijonu, dar įvairiais liaudies instrumentais. Kuriu dainas, rašau poeziją, koncertuoju. Esu Nacionalinio Kauno dramos teatro profsąjungos pirmininkas, taip pat esu Kultūros komitete prie trišalės tarybos, esame įkūrę „Lietuvos aktorių gildiją”. Dar Juozo Gruodžio konservatorijoje dirbu mokytoju.

– Henrikai, kokia kalba jums gražiausia, išskyrus lietuvių?

– Kalbu latviškai, nes esu pusiau latvis, ir rusiškai, angliškai. Gražiausia? Prancūzų, italų. Dar ispanų labai graži.

– Dėl ko jums būna liūdna?

– Dėl įvairių dalykų. Visi žmonės jaučia ir liūdesį ir džiaugsmą, ir euforiją, ir meilę. Liūdina daug smulkių ir daug didelių dalykų. Liūdesys gali apimti dėl vaikų, savo paties nesėkmių, kartais – dėl politikos.

– Kada buvote labai laimingas?

– Daug kartų. Kai gimė vaikai. Kai būna premjera, nes džiugina baigtas darbas – atrodo, kad užkopei į viršūnę. Kuo sunkesnis darbas, tuo didesnis pasitenkinimas.

D.Stankevičiaus nuotr./Henrikas Savickis

– Jei tektų bent dieną pagyventi kito žmogaus gyvenimą, koks žmogus tai būtų?

– Aš nenoriu gyventi kito žmogaus gyvenimo.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?

15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.